10 klausimų iš internetų Klaipėdos lėlių teatro žmogui

2019, rugsėjo 18 0 komentarų

Klausimai Astai

DOSJĖ:
Asta Valė. Klaipėdos lėlių teatre – Klaipėdos lėlių teatro edukacinio centro koordinatorė.
Zodiako ženklas: Žuvys
Išsilavinimas: Edukologijos bakalauras, Vadybos ir verslo administravimo magistras
Mėgstamiausia spalva: Žalia
Spektaklis, kurį norėtų pamatyti: Bet kuris Brodvėjaus miuziklas
Gyvenimo šūkis: Elkis su kitais taip, kaip nori, kad elgtųsi su tavimi!

1. Ką labiausiai mėgai veikti vaikystėje?
Žaisti su popierinėmis lėlėmis (šypsosi).
Tikrai TOP vienas. Jeigu v a i k y s t ė visiškai, tai taip – popierinės lėlės.
Pripiešdavau joms visokių suknelių, priedų.
Toks numeris vienas tikrai buvo l ė l ė s (šypsosi)
Popierinės.

2. Jei galėtum užduoti savo augintiniams tris klausimus (ir jei jie galėtų į juos atsakyti), kokie tai
būtų klausimai?

Neturiu augintinio, bet t u r ė j a u kažkada.
Trys klausimai augintiniui.
(pauzė)
Aš turėjau katiną, tai visada buvo įdomu, kodėl katinai taip nenori eiti prie žmonių s a v a n o r i š k a i.
Turbūt paklausčiau, kas nutiko tuose santykiuose su žmonėmis (juokiasi). Kur tai prasidėjo.
O dar norėčiau paklausti…
hm hm
Net nežinau, bendrai – ar nesinorėtų kažkur laisvėje gyventi, o ne čia, pas k a ž k ą, būti nuo k a ž k o
priklausomam.
Ir kas čia dar, ko čia ar paklausti.
Hm.
Nežinau. Nekilo niekada klausimų, ko galima paklausti augintinio (šypsosi)
Geras klausimas.

3. Ar tobulėjant ryšio priemonėms žmonių susvetimėjimas auga?
Auga.

Labai.
Labai gerai prisimenu, kai augau, mes gyvenome daugiabutyje, kurio kieme stovėjo dar keturi ar penki
daugiabučiai. Visi žinojo vieni kitų vaikus, vieni kitų tėvus – taip išeidavo nedidelė bendruomenė. Dabar
mes taip pat gyvename daugiabutyje, kuris irgi, atrodo, sudaro kiemą, turime b e n d r i j ą, bet jeigu aš
nebūčiau bendrijos pirmininkė, turbūt daugumos savo kaimynų net nepažinočiau ir einant net
nežinočiau, su kuo sveikintis.
Tačiau ar susvetimėjimą lemia tik ryšio priemonės, ar tai bendrai pasikeitusi visa situacija – sunku
pasakyti. Gal kažkiek tikrai prisidėjo tai, kad žmonės perkėlė savo gyvenimus kažkur į virtualią realybę.
Manau, kad taip.

4. Ar šiandien yra svarbūs autoritetai? 
Labai svarbūs!

Ypatingai, kai mes visi taip norime gyventi virtualioje realybėje.
Vėlgi, aš autoritetą gal šiek tiek kitaip suprantu, nei dabar supranta didžioji dalis jaunuomenės. Man
autoritetas nėra tas žmogus, kuris tiesiog reklamuoja kažkokias prekes ir yra šių laikų influenceris. Jis
nėra autoritetas. Man autoritetas yra žmogus, kurio mintims, poelgiams, veiksmams aš pritariu, ir kuris
mane žavi. Bet ne tas, kuris pareklamuoja tam tikrus daiktus.

5. Meno įtaka skaitytojui. Kurie meno ar literatūros kūriniai tave įkvepia?
(įkvepia, atsidūsta, šypsosi)
Skaityti aš labai mėgstu (nusijuokia). Ir sūnus labai mėgsta, kai aš jam skaitau, todėl dabar mūsų
namuose pagrindinė literatūra yra vaikiška – savo knygoms aš gaunu labai mažai laiko (šypsosi). Iš
naujo atradau Astridą Lindgren. Su sūnumi dabar skaitome visas jos knygas ir galvoju: „Kokia nuostabi
rašytoja“. Tikrai nereali. Kalba gerokai pasikeitusi nuo šiuolaikinių literatūros rašytojų, bet kokios
mintys, kokios problemos – kas buvo tais metais, labai aktualu ir dabar.
Smagu atrasti vėl tuos rašytojus, kurie gal dabar nebe TOP vienas sąrašuose.
Dabar skaitome „Mūsų visų Madikė“ – abiems labai patinka. Karlsoną iš knygos „Mažylis ir Karlsonas,
kuris gyvena ant stogo“ iš naujo prisiminiau, jau buvau jį visai pamiršusi. Atrodo, žinau tą personažą,
bet kokiose situacijose jis pateikiamas, kas ir kaip ir kodėl vyksta knygoje, visai užmiršusi buvau… Kai
mes bibliotekoje paėmėme penkiamečiui tą kūrinį, bibliotekininkė sakė: „Žinokit, čia ne tam amžiaus
tarpsniui dar ši knyga, gal vėliau?“, bet aš pasakiau, kad sūnus jos nori, tai kodėl ne – paskaitykime. Be
abejo, apie visus Karlsono poelgius reikėjo daug diskutuoti su sūnumi: kodėl jis taip elgiasi ir kad taip
gal nereikėtų daryti. Knyga iššaukė daug diskusijų.

6. Kaip gyvenimo išbandymai pakeičia žmogų? 
Priklausomai nuo to, kokie išbandymai (šypsosi). Aš manau, kad visada į gera, nes gauni geros patirties.
N e p a i s a n t t o, ar ji buvo teigiama, ar neigiama, tai vis tiek yra g e r a patirtis, todėl, kad tu ko
nors pasimokei iš to. Ar šiaip, ar kitaip.
Tad manau, kad išbandymai visada yra gerai.

7. Ar reikia mokytis pralaimėti? 
(juokiasi) reikia.
Tikrai reikia (šypsosi).
Aš moku pralaimėti, bet žinau artimą žmogų, kuris pralaimėti nemoka, todėl jam skaudžiausia patirtis
turbūt būna tada, kai reikia kažkur nusileisti, kažkur pripažinti, kad ne, kad ne jo viršus.
Bet gal tik man atrodo, kad moku pralaimėti. Gal visą gyvenimą reikia mokytis tam tikrų dalykų ir
pralaimėti taip pat.

8. Ar sugebi išlikti savimi ir džiaugtis kritinėse situacijose?
Kritinėse situacijose – ne, tikrai nesidžiaugiu.
Kai jau susirenku save viduje, tos kritinės situacijos metu, gal tada ir pasidžiaugiu, bet pirminis
momentas tikrai nebūna džiaugsmingas (juokiasi).
Ne, iš tikrųjų, labai nemėgstu kritinių situacijų, nors ir gebu jas suvaldyti, bet emociškai labai giliai
reaguoju ir po to turiu ilgai atsigauti.

9. Ar lietuviai – miško tauta?
Negaliu pasakyti už visus (šypsosi).
Mūsų šeima – miško tauta (nusijuokia). Mes mėgstame mišką.
Aš labai tikiuosi, kad ir kiti.

10. Gavai dramblį dovanų. Negali jo grąžinti arba parduoti. Ką tu darysi su drambliu?
Daug esu gavusi visokių dovanėlių, kurios ir šiaip nei grąžinamos, nei perdovanojamos: aš esu už tai,
kad dovanų negalima perdovanoti, grąžinti – dovana yra t a v o ir daryk, ką nori.
Taigi aš turiu labai gražią dėžutę, kurią laikau garaže, ir ten dedu visas dovanėles, kurios man nelabai
patinka arba namuose niekur nedera. Aš tokias dovanas supakuoju į dėžutę ir jaučiuosi gerai, nes niekur
jų neišmečiau, neperdovanojau, nei dar kažkaip atsikračiau, o aš jas turiu, tik ne visada po akimis.
O gavusi gyvą dramblį – vežu pas tėvus į sodą ir palieku jį ten (juokiasi). O jie jau tegul sprendžia.
Nes nuvežti pas tėvus tai nereiškia nei atiduoti, nei perdovanoti, ar ne? (šypsosi)

11. Kaip atrodytų tavo supervalstybė?
Net nežinau.
Aš nemanau, kad yra supervalstybių. Kai žmonės sako, kad kažkur yra geriau, žolė žalesnė, ir išvažiuoja
į kitas valstybes pagyventi, laimę susikurti, nes čia labai blogai, nemanau, kad viskas taip paprasta.
Esu už tai, kad visos valstybės turi savų pliusų ir savų minusų. Niekur nėra idealios šalies, kurioje
galėtum gyventi nevaržomai ir įgyvendinti viską, ką nori, be jokių trukdžių. Vis tiek reikės stengtis – ar
ten, ar čia, ar dar kažkur. Niekas už tave neateis ir nepadarys, ir neduos to, ko tu norėsi.
Tad aš nemanau, kad yra tobula valstybė. Taip, aš labai norėčiau, kad valdžia, kuri dabar yra,
atsistatydintų ir užleistų vietą šiek tiek jaunesniems protams, su šiek tiek kitokiomis vertybėmis, su
kitokiomis vizijomis. Bet kad tai bus idealu – ne. Visur, kur yra žmogus, nebus idealu.
Todėl, kad žmonės skirtingi.
Tai mano supervalstybė – gal be žmonių tada (juokiasi). Vien gyvūnai.

Iš tikrųjų, kada prasidėjo bėda? Tada, kai prasidėjo žmonių valdžia. Taigi bet kokiu atveju valstybė jau
yra tas darinys, kurioje yra valdžia. Kur yra valdžia, ten tobulumo nebelieka.
Aš netikiu tokia tobula valstybe, todėl ir negaliu jos sukurti, nes neįsivaizduoju, kaip ji tada turėtų atrodyti.