10 klausimų iš internetų Klaipėdos lėlių teatro žmogui

2019, sausio 29 0 komentarų

Aušra Juknevičienė

DOSJĖ:

Aušra Juknevičienė. Klaipėdos lėlių teatre – teatro vadovė.

Zodiako ženklas: Mergelė / Svarstyklės

Išsilavinimas: Magistras

Mėgstamiausia spalva: Dugno mėlyna

Spektaklis, kurį norėtų pamatyti: toks, kuris įkvėptų, sukrėstų, nukeltų į anapusybę…

Frazė, kuri šiuo metu padeda eiti pirmyn: Nenukabink taikinio, kol dar nebaigei šaudyti.

Ir dar šita graži mintis būtų – kiekvienas iš mūsų yra architektas, visad dirbantis iki vėlumos, viršijantis biudžetą ir retai gaunantis progą pasidžiaugti rezultatais.

  1. Ar manai, kad tavo vaikystė buvo laimingesnė nei daugelio vaikų?

Kadangi tai buvo mano vaikystė, aš galvoju, kad jinai buvo labai laiminga (svajingai ir ilgesingai atsidūsėja).

Nes tikrai yra labai daug nelaimingų vaikų ir nelaimingų vaikysčių, tad, manau, mano vaikystė buvo labai laiminga. O ar laimingesnė nei daugelio vaikų, sunku pasakyti, tai labai subjektyvu – kiekvienam sava patirtis, sava pati laimingiausia vaikystė.

Jei žmogus šiais laikais ant geros, gražios fotografijos uždeda „vaikystės“ nuotraukos filtrą, vadinasi, ilgisi vaikystės ir ta vaikystė buvo laiminga. Tai aš taip darau. Uždedu filtrus (šypsosi). Toks laimingos vaikystės indikatorius.

  1. Jei galėtum sužinoti visą tiesą apie save arba apie tai, kas tavęs laukia, ką norėtum išgirsti?

Išduosiu paslaptį: turiu baimę visokiems burtininkams ir ateities spėjikams. Niekada gyvenime nesu bandžiusi sužinoti savo ateities (na, nebent burtai per Kūčias – ar poringi metai bus. Bet šiaudą traukti būdavo nejauku), neturiu didelio noro sužinoti, kas įvyks. Labiau pati mėgstu svajoti apie tai, kas galėtų įvykti (juokiasi). Tiesą pasakius, tas žinojimas nieko nepakeis.

Ir šiaip labiausiai noriu išmokti gyventi ir džiaugtis šia diena.

O ta tikroji ir paslaptingoji tiesa – mes viduje giliai žinome, kokie esame iš tikrųjų. Bent jau aš turiu numanymą, kokia esu, tik ne visi tai mato / jaučia ir ne visiems reikia tai pamatyti.

Ir ne visiems juk įdomu.

Mes visi turime gilintis į savo vidinę tiesą, o ne į kitų.

Ta tiesa labai asmeniška, labai intymi, labai jautri ir kiekvienas žmogus giliai viduje turi žinojimą, koks jis yra, ką reikėtų koreguoti, ką reikėtų taisyti. Arba kuo reikėtų pasidžiaugti, kad toks esi. Kad esi toks vienas, unikalus.

Nu taip va.

Grįžtant prie klausimo, tai nenorėčiau išgirsti ateities. Ir visos tiesos apie save nenoriu išgirsti.

  1. Ar yra dalykas, kurį jau ilgą laiką svajoji padaryti, bet vis dar nesiryžai? Kodėl dar neišpildei savo svajonės?

(santūriai juokiasi)

Bet neturiu pasakyti, koks čia tas dalykas?

(abi pasvarstome, kad tikriausiai ne)

Taip, yra toks dalykas.

Tam dalykui reikia daug drąsos,

tai nėra kažkoks

konkretus,

materialus,

apibrėžtas dalykas,

tai yra gal labiau toks

na toks,

garų / oro burbulas.

Tai nėra susiję su kažkokiais siekiais,

tikslais,

tai toks labiau

asmeninis dalykas, labiau liečiantis mano

šeimą, mano

asmenį.

Na, žodžiu.

(taip gimsta baltosios eilės)

Bet  y r a  ir turbūt kada nors susikaups. Bet labai bijau, kad nesusivėlinčiau.

  1. Kada paskutinį kartą verkei prie kito žmogaus? O kada verkei viena?

(juokiasi)

Prie kito žmogaus aš verkiau rugpjūčio mėnesį (juokiasi).

Ne, bet iš tikrųjų. Rugpjūčio mėnesį. O viena… gal spalį? Šiaip aš nesigėdiju paverkti (juokiasi), ypatingai su amžiumi paverkiu dažniau. Taip emocijas gali išlieti. Man tai yra labai natūralu ir labai žmogiška. Siūlau visiems dažniau paverkti.

Prisipažinsiu: man tik būna nejauku, kai kas nors kitas šalia verkia. Nes kartais nežinai, ką pasakyti tam žmogui, ar reikėtų jį paguosti. Nes labai norisi padėti. O iš tikrųjų gal ir nereikia. Gal tam žmogui reikia tiesiog išsiverkti. Ir viskas.

  1. Jei būtum priversta visam laikui išvykti iš savo šalies ir galėtum nusipirkti bilietą į vieną pusę į bet kurią pasaulio šalį, kokia šalis tai būtų ir kodėl?

Tikrai žinau, kokia tai šalis, nes jau seniai esu apie tai galvojusi.

Iš savo šalies aš išvykčiau tik  l a b a i  kraštutiniu atveju: ar karo, ar vykstant kokiems kitiems blogiems dalykams.

Tai aš vykčiau į Kanadą (nusijuokia), nes man ši šalis tokia paslaptinga, vėsi, santūri, miškinga, gal atspindinti mano būdą… nežinau, aš gal tokia… man tas natūralumas, ta gamta… na, tiesiog.

Prigimtis turbūt tiesiog šaukia į tą šalį.

  1. Jei gyvenimas toks trumpas, kodėl mes darome tiek daug dalykų, kurių nemėgstame ir mėgstame tiek daug veiklų, kurių nedarome dažniau?

Nes todėl, kad. (juokiasi)

Esam taip išauklėti. Aš kalbu gal labiau apie save, apie žmones, aplinką, kurie supa mane. Mes augome sovietinėje aplinkoje (atsidūsta), tai ten buvo labai daug taisyklių, labai daug ko buvo negalima daryti, visada buvo privaloma prie stalo elgtis tyliai, ramiai, kukliai atsisakyti saldainio, kai teta siūlo, nevalgyti balandėlių daugiau, nei norisi, ten, kur sėdėjo suaugę, ten vaikai būti negalėjo, na, žodžiu, buvo labai kvailų taisyklių; tiesą pasakius.

Ir mes… pakankamai nelaisvi žmonės – niekaip negalim išsivaduoti iš tų auklėjimo gniaužtų.

Aš nemanau, kad čia yra kalti tėvai – kalta sistema. Nes tėvai darė visa, ką [galėjo] geriausia. Netgi kai kuriuos dalykus mano tėvai darė liberaliai, labai gražiai paaiškindavo, tyliai nukreipdavo į tiesos kelią; bet buvo tam tikri standartai, tad jie, žmonės, nenorėjo iškristi iš konteksto (juokiasi) ir vadovavosi tomis standartinėmis taisyklėmis.

Tai va, kas mums buvo paliepta, tą mes ir darydavome. Nes reikia daryti tik tai, ką reikia daryti, o ko norime – ateis laikas, palaukime.

Nors tiesą pasakius, aš darau tai, ką noriu. Iš tikrųjų gyvenime darau labai daug dalykų, kuriuos aš noriu daryti. Yra, kuriuos darau ir kurių nenoriu, bet, jeigu procentiškai, 70 (noriu) su 30 (nenoriu) [procentų].

Gal tai visai ir neblogas santykis (šypsosi).

  1. Dėl kurių savo trokštamų dalykų galėtum laužyti įstatymus su rizika patekti į kalėjimą arba mokėti baudą? 

Nenoriu patekti į kalėjimą ir šiaip nesu taisyklių laužytoja,  k a ž k o k i a  p r o t e s t u o t o j a, labai daug dalykų darau taikiai, apgalvotai, atsižvelgdama į kitų žmonių jausmus, aplinkybes.

Esu toks žmogus (tai irgi turbūt dėl auklėjimo), kuris niekada nenori nieko užgauti / įžeisti (juokiasi): geriau jau pati nukentėsiu, bet kad kitas žmogus nenukentėtų.

Nežinau, kaip reikėtų tiksliau įvardinti.

Na toks… žmogus – t a i k a.

Jeigu galima išvengti konflikto, aš visada jo geriau išvengsiu. Labai atidėlioju, jeigu žinau, kad reikės pasakyti žmogui pastabą, arba mano tiesa ar nuomonė kitam žmogui sukels nepatogių jausmų.

Labai atidėlioju.

Aišku, kartais gyvenimas / darbinė aplinka / šeimyninė aplinka priverčia pasakyti artimiems žmonėms tai, ką iš tikrųjų galvoji, arba padaryti tai, ko jie gal ir nelabai norėtų, bet.

Bet stengiuosi laviruoti.

Tai nežinau. Nėra tokios veiklos, dėl kurios laužyčiau įstatymus, būčiau pasiryžusi sėsti į kalėjimą.

(pauzelė)

Žinoma, kaip ir kiekviena mama galiu pasakyti, kad visu kūnu ir siela stočiau už savo vaikus.

Tik nežinau, ar ginčiau juos, jei jie būtų nusikaltėliai. Labai nenorėčiau to, dedu dideles pastangas, kad taip gyvenime neatsitiktų, bet, turbūt, jeigu jie kažką pikto padarytų, aš negalėčiau rasti jiems pateisinimo. Na, jeigu pasielgtų labai blogai, pavyzdžiui, atimtų kam nors gyvybę, aš negalėčiau to pateisinti, nes nežinau, ar mamos meilė yra tokia didelė, kad galėtum atleisti ir pateisinti.

Nežinau.

Bet niekada nežinosi.

Bet ir nenorėčiau to sužinoti (juokiasi).

  1. Ar tau nebjauru, jei kas nors valgo iš tavo lėkštės? 

Bjauru (juokiasi).

Ne ne, ne ne.

Sakau, čia viskas nuo žmogaus priklauso (juokiasi). Man nepatinka kai reikia atsikąsti ko nors arba duoti kam nors ko nors paragauti (juokiasi). Irgi yra tam tikras nukrypimas (juokiasi).

Ne.

Nors tiesą pasakius, mes vaikystėje, kai augom (buvom 5 asmenų šeima), tai, būdavo, mama arba tėtis pavalgė, tai, būdavo, ai čia pavalgė, neišplovė, įsidedi dar irgi į tą pačią lėkštę. Kad mažiau indų reikėtų plauti (šypsosi).

Tai va.

Bet šiaip ne

ne

ne

ne.

Ne.

Bjauru man.

(juokiasi)

  1. Kaip reaguoji, jei tave baudžia tyla?

Uoj man čia visiškai ne bausmė (juokiasi), aš tylos nebijau. Man patinka tyla. Esu tylos žmogus.

Jau labai seniai buvau namuose viena, bet kiti žmonės pasileidžia muziką, turi būti įjungtas televizorius, radijas burzgėti, o pas mane – niekada: jeigu aš esu viena, niekada niekas neskamba fone. Na, žinoma, užsimanau paklausyti muzikos arba pasižiūrėti koncertą, filmą, bet tai ir yra – aš skiriu laiką muzikai arba koncerto pažiūrėjimui, o ne tam, kad jie būtų fone…

aš tada nieko negaliu daryti: turiu sėdėti, žiūrėti arba klausytis (juokiasi).

Kai susipykstu, tyla man tikrai nėra bausmė.

Man didesnė bausmė, kai žmogus pyksta garsiai – rėkia, šaukia, trenkia durimis. Tada jau aš atsitveriu tylos siena.

O tyla yra gražu. Toks tada žaidimas, kas pirmas prakalbės, tylą išsklaidys…

(pauzelė)

Tai va, tyla man yra ne bausmė, o dovana.

(šypsosi)

  1. Įsivaizduok, kad tau jau 83 m. Kur save matai?

Aš save matau… dabar užsimerkiu..

Nedidukas namukas, supamas krėslas (nusijuokia), toks, kaip filmuose būna; aš nemezgu (nusijuokia), nes niekada gyvenime nemėgau megzti… Skaitau daug knygų, knygų rietuvė sukrauta prie lovos… Šalia senukas vyras, jam jau 88 m. Anūkai atvažiuoja pas mus ir jiems smagu pas mus būti, nes mes su seneliu turim paslapčių, pavyzdžiui, senelis moko anūkus konstruoti, o aš – kurti istorijas, dainuoti, pianinu groti, kepti keksiukus… ir būti pas mus jiems nėra bausmė (juokiasi), atvirkščiai – džiaugsmas  (pauzelė). Aš esu šviesaus proto, sąmoninga, judri, aktyvi, man nieko neskauda. Netgi gal turiu kokį daržiuką, šiltnamiuką. Daržiuke auginu kokias nors vaistažoles, lysvės yra nedidelės, trumputės. Ai, dar labai norėčiau auginti šilauoges ir avietes… turėti du krūmelius. Šiltnamyje – pomidorai, agurkai, krapai, nors mano žmogus krapų nemėgsta… Nedidelis žemės plotas, kokie 6 arai, bet viskas telpa tuose šešiuose aruose. Namukas gražus, baltas, su didele virtuve, kurioje yra didelis stalas, vienu kambariuku mums, ir dviem kambariukais vaikams, anūkams, svečiams, mokiniams… ten visada šilta ir šviesu. Ir dar malonus kvapas. Žolelių. Ir, žinoma, garažas. Dviračiams. Šalia upė. Kad suvoktum: laikas bėga kaip vanduo. Tad džiaugtis būtina kiekviena diena ir šalia esančiais gyvais žmonėmis.

Ir dar labai svajoju, kad noriu ne tik namie sėdėti, bet ir 3 kartus per metus iškeliauti po margą pasaulį pasižvalgyti. Net ir tokio amžiaus būdama.

Tai va taip maždaug matau.

Gražu (juokiasi).

_____

Aušra Juknevičienė gimė 1980 m. Skuode. 2004 m. Klaipėdos universitete Menų fakultete įgijo lėlių teatro bakalauro bei 2006 m. – Vytauto Didžiojo universitete Kultūros vadybos magistro laipsnius. Nuo 2004 m. vadovauja Klaipėdos lėlių teatrui. Aušra Juknevičienė aktyviai dalyvauja Klaipėdos kultūrinėje ir visuomeninėje veikloje – inicijavo ir organizavo lėlių teatrų festivalį „Lėlių pavasaris“, koordinavo gatvės teatrų festivalį „Šermukšnis“ (2 festivaliai), koordinavo tarptautinį ES struktūrinių fondų remiamą projektą „Art Bridge“ (Klaipėdos lėlių teatras – projekto partneris). Savo profesines ir asmenines kompetencijas tobulino seminaruose Lietuvoje, Danijoje, Latvijoje. Tarptautinio lėlių teatro festivalio „Karakumų asilėlis“, dabar Materia Magica direktorė.  Klaipėdos lėlių teatre Aušra Juknevičienė vykdo ne tik organizacinę, administracinę, bet ir edukacinę veiklą, veda edukacinius užsiėmimus 12 mėn – 24 mėn amžiaus vaikams. Nuo 2010 m. Aušra Juknevičienė išrinkta VO Lietuvos nacionalinio UNIMA centro prezidente.

Kalbino Virginija Rimkaitė