10 klausimų iš internetų Klaipėdos lėlių teatro žmogui

Klausimai Vytautui

DOSJĖ:

Vytautas Kairys. Klaipėdos lėlių teatre – aktorius, režisierius.

Gimė 1991-08-23

Zodiako žanklas: Liūtas (Mergelė) („ant ribos“)

Išsilavinimas: Teatro Magistras (Master Vytautas)

Mėgstamiausia spalva: Žalia

Svajonių vaidmuo: Švyturininko sūnus

Gyvenimo šūkis: Niekas gyvenime nevyksta be reikalo.

1. Ką labiausiai mėgai veikti vaikystėje?

(pauzelė)

Gerai, tuoj. Galvoju dabar. Seniai apie vaikystę galvojau.

Turbūt, kaip ir visi mano amžiaus vaikai, daugiausiai laiko praleisdavau lauke, apsiginklavęs pagaliu (juokiasi) ir žaisdamas su draugais. Kiemo žaidimus. Dažnai bėgdavau. Ten, kur nereikia. Turiu omenyje, iš kiemo dažnai bėgdavau. Sakydavo tėvai: „Būk savo kieme“, bet rasdavo mane vis kur nors kitur. Ir labai pykdavo ant manęs. Aš to nedarydavau specialiai, taip tiesiog gaudavosi. Žinai, žaidi ir paskui žiūri, kad jau stovi prieš tave tėvas ir sako: „Kur tu čia valkiojiesi“, o tu: „Uoj. Palauk, kur aš esu.“. Toks savotiškas teleportas (juokiasi).

Paskui kompiuteriu žaisdavau su draugais. Bet (!) ne namie, o  k o m p i u t e r i n ė s e.  Čia yra didelis skirtumas (šypsosi). Taupydavome pinigus, kad nueitume ten pažaisti. Counter strike arba Lineage – tuos žymiuosius klasikos žaidimus.

2. Kokio amžiaus būtum, jei nežinotum, kokio amžiaus esi?

Aštuoniolikos.

3. Jei galėtum pasakyti 30-ies sekundžių kalbą, kurią išgirs visas pasaulis, ką pasakytum?

Saugokite gamtą (pauzė).

Mylėkite vienas kitą (pauzelė).

Ir atsiminkite, kad nereikia kliautis tuo, jog po manęs – nors ir tvanas. Reikia mylėti viską taip, lyg po manęs visa tai atitektų vaikams.

Mano.

3.1. Dar turi keturias sekundes.

Ir taip: VALIO, Rock and roll (juokiasi).

4. Jei turėtum visus pasaulio pinigus ir vis tiek turėtum dirbti kokį nors darbą, koks jis būtų?

Stalius.

Man labai patinka būti lėlininku, patinka darbo specifika ir pats darbas, bet pastaruoju metu aš žiauriai mėgstu krapštytis. Labai patinka ką nors daryti; namie, kiek įmanoma, stengiuosi vis ką nors patvarkyti.

Tai vat.

Ir su mediena dirbti.

Nors aš čiaudėju nuo pjuvenų labai smarkiai, bet vis tiek man džiugesį kelia.

Tai vat, turbūt šiuo metu norėčiau būti stalius. Būtų labai smagu, jei galėčiau nusipirkti medžiagų tiek, kiek noriu, ir daryti kokius nors dalykus iš medžio.

Aišku, galiausiai viską sujungčiau su lėlių teatru arba muzika – ką nors vis tiek padaryčiau, iš to, kas jau, kaip sakoma, yra mano pašaukimas.

Bet vis tiek – stalius.

5. Jei vieną dieną atsidurtum prie rojaus vartų ir Dievas tavęs paklaustų: „Kodėl aš tave turėčiau įleisti į rojų?“, ką atsakytum?

„Pagalvok dar kartą (juokiasi). Ar tikrai nori to manęs klausti?“ (juokiasi).

Ne ne.

Čia žiauriai iš tikrųjų sunkus klausimas. Čia labai… (pauzelė)           Aš turbūt pasakyčiau, kad „Pasitikėk manimi“.

Kažkaip, nežinau… Atrodo, gyvenime mes visada… Gyvenime yra momentų, kai.. (bando)

Aš manau, kad nesu blogas žmogus.

Ir nors aš niekam blogo nelinkiu, bet, pavyzdžiui, vairuodamas, tai  n e g a l i u, pykstu ant kitų vairuotojų, sakau kai ką ant jų. Kitą kartą dar kas nors sunervina. Ir, atrodo, negali sakyti „Nelinkėjau niekam blogo, buvau geras“, nes taip realiame gyvenime nebūna. Vis tiek palūžti.

Tai nežinau, iš tikrųjų.

Kodėl aš turėčiau tave įleisti? (pauzė)

Na, statistiškai, jeigu taip statistiškai (krizena), tai mano požiūris yra labai pozityvus ir aš tikrai niekam nelinkiu blogo i š  e s m ė s: galbūt linkiu blogo situacijoms arba poelgiams, bet ne žmonėms iš esmės; ir šiandien, nežinau, kaip bus ateity, bet: aš nieko nesu nužudęs. Niekam nesu atėmęs gyvybės.

Taip, tai va.

Tai turbūt pasakyčiau: „Pasitikėk manimi“.

6. Kada paskutinį kartą juokeisi iš ko nors, kas tau buvo visai nejuokinga? Kodėl juokeisi?

Aš dažnai esu konformistas, labai mėgstu būti neišsiskiriantis žmogus iš kompanijos. Ir man visada yra smagu, kai nebūnu balta varna, ir kai tarytum ir sutampa nuomonės, nors jos iš tiesų nesutampa. Ir kad bendroji nuotaika būtų gera.

Tai nėra saugumo paieškos arba nenoras išeiti iš komforto zonos – man taip atrodo sveikiau ir kitų, ir savo atžvilgiu. Nes tada, kai žmogus yra atsipalaidavęs, jis ir kalbės laisviau: taip, kaip jisai galvoja, sakys tai, ką mano, negu tuo atveju, kai greta yra tas, kuris viską neigia, toks velnio advokatas, kuris viską kontrargumentuoja ir net nėra prasmės diskutuoti su juo.

Aš nenoriu būti toks.

Bet tai nėra sąmoninga. Man kažkaip gaunasi – kaip su tuo kiemu vaikystėje: taip gaunasi, kad aš atsiduriu ten, kur galbūt ir negalvojau, kad atsidursiu. Nutariu, kad va  t e n  laikysiuosi savo nuomonės tvirtai, o gaunasi taip, kad nepasakau visos tiesos arba, bandydamas sušvelninti situaciją, pasielgiu taip, kaip gal ir nederėtų, arba gal reikėtų patylėti, o kai kur reikėtų pasakyti, tai…

Nežinau, aš neatsimenu dabar tokios situacijos, kur būčiau juokęsis, kai buvo nejuokinga. Ir neatsiminsiu, bet sakau: viskas plaukia iš to konformizmo.

Bet kai būnu bendrame vaibe, labai retai būna, kad juokčiausi nenuoširdžiai.

Jeigu ir juokiuosi specialiai, kai man nejuokinga, tai turbūt todėl, kad nesupratau bajerio ir bijau išsiskirti.

7. Jei galėtum rinktis kitą talentą ar savybę, kurią pasirinktum?

Na, nežinau, ar tai, ką darau Lėlių teatre, yra talentas. Gal tai atėję iš amato, iš to, ką aš dariau pats, ne iš teorijos. Niekada nesimokiau lėlių teatro – nei istorijos, nei kokių nors teorinių dalykų.

Muzika taip pat – iš praktikos.

Tai nežinau, ar galima pasakyti, kad  t u r i u  kokį nors talentą.

Bet, jei galėčiau rinktis, norėčiau būti tuo tyliuoju pilkuoju kardinolu, kuris gamina lėlės.

Kai būna lėlių teatruose tie nematomi meistrai, tie, kurių niekas nežino, niekas niekad nematė ir kurie niekam nerūpi (šypsosi). Bet labai būtų įdomu padirbti toje nematomoje…

Na kaip, lėlių teatre ir taip esi nematomas, bet vis tiek po premjerinio spektaklio aktoriai išeina nusilenkti, tada juos pamato, režisierių irgi. O vat dailininkai tai…

Tai norėčiau pabūti tuo tyliuoju kardinolu. Jeigu ne tuo, kuo esu dabar.

8. Koks skirtumas tarp „gyventi“ ir „egzistuoti“?

Didelis (šypsosi).

Na kaip. Viskas nuo jausmo priklauso – kaip tu jautiesi.

Svarbiausia, jog tau atrodytų, kad neplauki pasroviui, kad darai didžius dalykus, o kaip kitiems atrodo – turbūt nesvarbu.

Palauk, aš noriu pamąstyti.

Gerai (juokiasi).

(ilgoka pauzė).

Ne, vis tiek yra pojūtis. Žmogus jaučia, kai užsisuka rutinoje. Egzistavimas man asociuojasi su gyvenimu, kai niekada neleidi sau pasielgti kvailiau ar  k i t a i p:  tik ramiai, patogiai, be jokio išklydimo iš kelio. Nežinau. Egzistavimas yra tada, kai: gyvenu, einu į darbą, auginu vaikus, išsipildžiau, valio, užauginau vaikus, turiu anūkų, viskas gerai. O „gyvenu“ yra tada, kai gyvenimas spalvingesnis: daugiau klaidų, daugiau nesąmonių, gal ir kokių nors tikrai labai rimtų problemų. Na, neišvengiamai tos problemos ateina pas mus gyvenime, kada mes egzistuojame ar gyvename, bet vis tiek – atrodytų, kad gyvename, kai nesistengiame visko suriktavoti, susisteminti.

Pavyzdžiui, (atrodo juokinga, bet) lėlių teatre irgi galima paskęsti rutinoje, yra čia tam galimybių.

Tai vat ir kažkaip. Mes turbūt patys pasirenkame ir kiekvienas suprantame, kai plaukiame pasroviui.

Bet jeigu tai tenkina…

Na, manau, vis tiek jaučiame skirtumą tarp to, kai gyvename, ir to, kai egzistuojame.

Yra Robino Sharmos knyga „Kas verks, kai tu mirsi“. Tai va. Man ši frazė studijų metais labai padėjo.

Turbūt tai ir yra, kad mes, žmonės, gyvename tada, kai mums numirus kas nors dėl mūsų verkia. Turbūt tai ir yra gyvenimas.

Visiems turbūt norisi būti reikšmingiems, bet kiekvienas pasirenka, kaip to pasiekti.

Turbūt tokios formulės, kas geriau, o kas blogiau, nėra. Bet skirtumą matyčiau tokį.

9. Ką norėtum pamatyti – pasaulio pradžią ar pabaigą?

Turbūt pradžią labiau norėčiau pamatyti. Didįjį sprogimą, jeigu toks buvo. Ar Dievulis sudėjo sudėjo sudėjo sudėjo visus gražiai ir tada ištrynė visiems atmintį, kad niekas neprisimintų, kaip čia atsirado.

Kaip esu girdėjęs: „Jei Dievas viską sukūrė, tai kaip dėl tų dinozaurų, kurių fosilijų vis randa? Tai, sako, Dievas čia jų prikišo, kad mus suklaidintų“ (juokiasi).

Tai nežinia, kaip ten yra, bet labai norėčiau pamatyti pradžią. Būtų įdomu.

Jei dar kaip filmą, tą sugreitintą vystymąsi, kaip mes – ar čia tik mūsų išmonė, kad mes iš beždžionių ir pan.

10. Jei tavo gyvenimas būtų novelė, kaip ją pavadintum ir kokia būtų pabaiga?

(juokiasi)

Novelė… Čia… čia siaubo filmas. Tiksliau, siaubo trileris (juokiasi)

(pakosėja)

(pauzė)

„Gerasis žmogus iš Lietuvos“. Čia kaip „Gerasis žmogus iš Sezuano“, tai „Gerasis žmogus iš Lietuvos“ (juokiasi). Būtų komedijos žanro. Gal labiau norėčiau, kad būtų apsakymas toks. Lietuviškas.

Gimė Vytautėlis… Tai vat.

Palauk, gal geriau – „Gerasis žmogus iš Lietuvėlės“.

O pabaiga būtų, kad visi mano draugai pažįstami, giminės, ateina manęs išlydėti, o aš sėdžiu raketoje, kuri skris į Plutoną. Ir aš į ten visam laikui išskrendu, ir tenai gyvensiu.

O amželis, jau, taip sakant, nemenkas, tai gal tenai net ir nedaskrisiu.

Norėčiau, kad raketa skristų, ir man visi motų (šypsosi). Tokia būtų pabaiga apsakymėlio.

___

Režisūriniai darbai Klaipėdos lėlių teatre: 2017 m. „Familia“

Aktoriniai darbai Klaipėdos lėlių teatre: 2018 m. „Kad tave žąsis“/ rež. G. Radvilavičiūtė 2017 m. „Malina“ / rež. A. Bakanaitė 2017, 2016 m. „Kalėdų senelio namelis“/ rež. G. Radvilavičiūtė 2016 m. „Mama“/ rež. A. Bakanaitė 2016 m. „Ieškoma teisybė“/ rež. V. Rozanova 2015 m. „Coliukė“ / rež. D. Savickis 2015 m. „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ / rež. G. Radvilavičiūtė 2015 – 2014 m. Miego pagalvėlės – sapnų pasakėlės: „Vandenynas“, „Žemė“, „Diena/naktis“ / rež. D. Savickis 2013 m. „Sudaužytas kiaušinis“ / rež. G. Radvilavičiūtė

Kompozitorius Klaipėdos lėlių teatro spektakliuose: 2015 m. „Coliukė“ / rež. D. Savickis 2015 – 2014 m. Miego pagalvėlės – sapnų pasakėlės: „Vandenynas“, „Žemė“, „Diena/naktis“ / rež. D. Savickis.

Kalbino Virginija Rimkaitė