Ką reiškia išleisti į pasaulį naują gyvybę? Patirti tą nepakartojamą gimimo stebuklą? Lydėti mažąją būtybę žengiant pirmuosius nedrąsius žingsnius, padėti jai pažinti paslėpčių kupiną, be proto gražų, bet ir negandomis alsuojantį mus supantį pasaulį? Padrąsinti, kai pačią graužia nerimas, globoti ir rūpintis, nevaržant laisvės? Ir pagaliau, atėjus laikui – paleisti savarankiškai keliauti savo gyvenimo keliu? Jaunos režisierės A. Bakanaitės debiutiniame spektaklyje bandoma pažvelgti į mamą ir vaiką siejantį ryšį, atskleisti mamos meilės jėgą, galingą kuriančią jėgą, slypinčią motiniškame instinkte. Iš vaikystės atsineštas ir visą gyvenimą lydintis jausmas, kad mama visuomet yra šalia, net jei savo fiziniu pavidalu iš tiesų būtų toli, ir įkvėpė kūrybinę komandą ieškoti šios senos kaip pats pasaulis ir begalinės kaip neaprėpiamos kosmoso platybės paslapties. Poetiškas, subtilių faktūrų ir formų lėlių bežodis spektaklis – nelyg odė mamos meilei, galingai, suteikiančiai stiprybės, pulsuojančiai visais vaiko gyvenimo etapais.

Spektaklio idėją įkvėpė lopšinė… Jos sukeltas pojūtis, kad motiniška meilė nesiliauja globojusi visą gyvenimą, net būnant toli nuo Mamos. Reikia tiesiog pastebėti. Tai nelengva, vaikui augant Mama tarsi lieka nuošalyje, įsisuka kasdienybės verpetas, pamatinės vertybės nepastebimai nugrimzta, išlįsta iš sielos akiračio, paklysta nuolatiniame skubėjime, gyvenimo maratone. O juk kartais tereikia stabtelėti, kad pajaustum visa apimančią, saugančią Mamos meilės jėga. Juk be Mamos nebūtų vaiko, o be vaiko nebūtų mamos. Šis cikliškumas neapsieitų be gimimo ir mirties. Gimstame ne vieni… šalia būna MAMA.  Tai ramina…. visai kaip lopšinė.

Aušra Bakanaitė