Šviesa ir violončelė. Šešėlis ir violončelė. Atspindys ir violončelė. Šiomis priemonėmis kuriamas pasakojimas apie šeimyną, kuri palieka gimtąjį slėnį ir išvyksta gyventi į tėčio salą. Naujojoje erdvėje jie stengiasi pradėti gyvenimą iš pradžių.
Viskas vyksta anapus tikrovės, tai – sapnas ir fantastika, šviesa ir lėtumas, kai klampoji per smėlį ir niekur nenueini. Tėtis toks laimingas, tarsi visą salą laikytų savo letenose. Tai tėčio pasaulis, kuriame visko yra ir jis – ne per didelis.
Tai – pasakojimas apie tėtį ir jo pasaulį, kuriamas pasitelkus pojūčius, šviesas, šešėlius, atspindžius, muziką. Kokią vietą šeimoje užima tėtis? Koks jis? Ką jis veikia? Kuo gyvena? Apie ką svajoja? Juk šeimoje visus keturis kampus laiko mama. O tėtis? O tėtis laiko jūrą. „Jam atrodydavo, jog turi juos globoti, jog jie nugrimzdę į gilią jūrą, kurią pažįsta tik jis.“
Šis spektaklis skirtas visiems vaikams nuo 4 iki begalybės metų, tačiau tik tiems, kurie linkę pastebėti ir pajusti keistus dalykus. Tiems, kurie vaikystėje mėgo atsitverti antklode kambario kamputyje ir ten tūnoti sau, mėgaujantis vienatve, stebint tamsą ir šviesos kuriamus šešėlius.
Kodėl violončelė? Sako, jos muzika gydo širdies ligas.