10 klausimų iš internetų Klaipėdos lėlių teatro žmogui

Klausimai Dalytei

DOSJĖ:

Dalia Matačiūtė. Klaipėdos lėlių teatre – projektų vadovė.

Zodiako žanklas: Žuvys
Išsilavinimas: Aukštasis. Lietuvių filologijos bakalauras
Mėgstamiausia spalva: žemiškos, bet gal labiausiai – žalia, samanų
Spektaklis, kurį norėtų pamatyti: mano vestuvės, o jei rimtai, tai sunku išskirti vieną
Gyvenimo šūkis: Visos problemos yra išsprendžiamos, jei ne – tai ne problema.

1. Įvyksta zombių (ar kitokia) apokalipsė. Tau reikia išgyventi. Žinant viską, ką moki, sugebi ir žinai – ką darytum, kad išgyventum? Sugalvok bent kelis scenarijus, ko galėtum imtis.

ojetaus (šypsosi)

hm.

Kad išgyvenčiau.

Man iš karto į mintį šauna filmai: „I Am Legend“ su Will Smith arba „Bird Box“ su Sandra Bulok.

Pasitelkčiau viską, ką žinau apie išgyvenimą: palapinę pasistatyčiau (juokiasi), laužą kurčiau, eičiau medžioti… g a l. Nežinau, jaučiu, kokie nors vidiniai instinktai savaime įsijungtų.

Kaip, pavyzdžiui, žmonės, kurie, užplūdus adrenalinui, padaro tokius dalykus, kurių šiaip gal niekada nepadarytų: labai daug nubėga arba pakelia kažkokį sunkų ar labai karštą daiktą nepagalvodami. Manau, kad įsijungtų panašus išgyvenimo instinktas.

Pradėčiau galvoti, kaip išgyventi gamtoje iš to, kas būtų mano aplinkoje.

Dar svarbu, ar būčiau viena, ar ne. Jeigu viena, tai, aišku, būtų sunkiau. Bet jeigu dviese, lengviau generuotųsi mintys ir sprendimai.

Bet, kaip ir sakiau, pirmiausia, ko gero, prisiminčiau filmų scenarijus (paslaptingai bei mąsliai šnabžda): kaip ten jie darydavo?

Būtų baisu, bet kažkaip.

Nes tokia, man atrodo, yra žmonių prigimtis – išgyventi.

2. Į kokias penkias pasaulio šalis norėtum nuvykti? Kodėl?

Hm. Taip. Reikia dabar skaičiuoti (šypsosi)

Pietų Prancūzija. Aš šiaip norėčiau Prancūziją aplankyti, nes turiu kažkokį vidinį potraukį prancūzų kultūrai, kalbai, šaliai… Bet labiau – pietų Prancūziją, nes, man atrodo, ten labiausiai išsilaikiusi tradicinė, nesupopsėjusi kultūra. Paryžiuje, kaip dažniausiai būna ir visose sostinėse, – šalies identitetas išsikreipęs.

Kita: A m e r i k a. Kaip kad visi nori aplankyti Ameriką, taip ir aš norėčiau aplankyti Ameriką. Ir dalį Kanados. Nežinau, ar čia kaip vieną šalį skaičiuoti? (juokiasi) Ne, čia jau kaip dvi.

Taigi, arba Amerika, arba Kanada. Jos abi gražios ir įvairios, nors Kanada panašesnė į Lietuvą – turi keturis metų laikus. Tik ten daug šalčiau negu pas mus.

Dar norėčiau aplankyti kokią nors… n e t i k ė t ą  šalį, pavyzdžiui, Islandiją arba Antarktidą.

Ir dar kokią nors vietą, kuri yra kur nors džiunglėse arba kurios net žemėlapyje nerodo. Gal Peru? Žodžiu, Pietų Amerikoje kur nors, kur yra džiunglės.

(šnabžda) va  t e n  va aš norėčiau apsilankyti.

Arba kitoje pasaulio pusėje, kur yra Malaizija ar Tailandas.

Va  t o s  šalys.

O kodėl?

Į Ameriką norėčiau, nes man labai įdomi amerikiečių kultūra, filmai, vietovės – norėčiau tai pamatyti, pabūti toje erdvėje, pajausti tą d y d į,  m a s t ą. Džiunglėse – nes noriu  n e t i k ė t o  jausmo, kai būni visiškai laukinėje gamtoje, laksto laukiniai gyvūnai, kurių mes čia nematome: pas mus tik karvės, kiaulės, o ten drambliai, žirafos. Man atrodo, būtų visiškai kitoks pojūtis negu kad mes esame pripratę.

O Islandija arba šiaurės ašigalis, Antarktida – dėl klimato, žmonių buvimo arba  n e b u v i m o, gamtos.

Man norisi visiškai kraštutinių dalykų: nuvykti, kur būtų labai karšta, labai šalta, labai drėgna, labai gražu, labai didinga – mūsų pasaulis labai spalvingas, todėl norisi visko bent po truputį paimti.

3. Ar padėdama kam nors pagalvoji „kas man už tai“?

Kartais (šypsosi)

Kartais pagalvoju, bet dažniausiai tai darau vien dėl to, kad man gera kažką daryti.

Man kiti sako, kad jeigu tu kažkam padedi, tai ir tau padės. Bet n e b ū t i n a i  tikiuosi, kad jeigu aš kažkam padedu, tai „kada čia man ateis tas gerumas?“

Iš prigimties esu altruistė: patinka padėti žmonėms, dalintis, rūpintis jais. Todėl jeigu man t a  k a r m a  neateina, nėra taip, kad galvoju „va, čia padariau gera, o  man nieko“.

Taigi: kartais pagalvoju, bet nėra taip, kad specialiai kitiems daryčiau gera.

4. Kas šiandien yra tavo džiaugsmas?

Tūza, manau. Mano šuo (šypsosi)

(juokiasi)

Man atrodo, mano dabartiniame gyvenime yra vienintelis… net nežinau, kaip čia įvardinti. Na žodžiu, d a l y k a s, kuris visada manęs nuoširdžiai laukia ir man rūpi.

Kartais, atrodo, atsibosta, bet jei aš ją kur nors palieku, jau kitą dieną pasiilgstu ir galvoju, kaip jai sekasi. Ji mano draugužis-bičiulis. Kartais keista: atrodo, kad kaip ir esu prisirišus, bet tuo pačiu ir nelabai, nes suprantu, kad tai tik gyvūnas. Jeigu, pavyzdžiui, degtų namas ir reikėtų rinktis, ką gelbėti – ar žmogų, ar gyvūną, tikriausiai pirma gelbėčiau žmogų, nepaisant to, kad labai myliu savo šunį.

Bet vis dėlto Tūza yra mano šiandienos džiaugsmas, nes tai dabar yra artimiausias padaras, kuris mane džiugina.

Tai dėl to (šypsosi)

5. Jei galėtum pasirinkti bet kurį žmogų pasaulyje, ką pasikviestum kartu papietauti?

(įkvėpia, nusišypso)

Dabar reikia visas savo meiles prisiminti (juokiasi).

Gerai, jeigu šiuo momentu man pasakytų, kad galiu b e t  k ą  pasikviesti, tai būtų aktorius Cillian Murphy iš serialo „Peaky Blinders“. Jis man labai gražus (juokiasi)

Ir šiaip jis man labai fainas

atrodo.

Tai jį pasikviesčiau (juokiasi).

Nežinau, ar jis sutiktų (juokiasi)

(juokiasi)

bet

(juokiasi)

būtų labai įdomu (sukrizena)

(įkvepia)

6. Kaip galvoji, kas tau labiausiai rūpės, kai būsi 70-ies metų?

Mano anūkai, jeigu tokių turėsiu, ir… kaip pamaitinti visus? (nusijuokia) Jaučiu, kad labai  m o č i u t i š k a s  bus mano rūpestis.

Kaip ir visos močiutės: kad būtų visi pavalgę, sveiki, laimingi.

Tai labiausiai, manau, rūpės mano anūkai ir vaikai.

Gal anūkai daugiau. Jie bus truputį jaunesni, vaikai jau nebeklausys manęs, bet anūkai, tikiuosi, bus geri mano bičiuliai.

Aišku, jeigu tokių turėsiu.

Manau, kad man jie labai rūpės (šypsosi).

Gal dar sodas, jei tokį turėsiu (nusijuokia). Nežinau.

70 metų.. Priklauso nuo to, kokios aš būsiu sveikatos! Gal dar šokius lankysiu (juokiasi), tai mano šokių partneris man rūpės.

Bet svarbiausi, man atrodo, būtų mano  p a l i k u o n i a i – gal dėl to ir šovė pirma mintis (šypsosi).

7. Tavo manymu, nusikaltėliai turėtų gauti mirties bausmę ar įkalinimą iki gyvos galvos? Kas, jei nusikaltimas padarytas ne iš maniakiškos ligos, o iš beviltiškumo ir noro išgyventi?

Aš manau, (remiantis Biblija, nors nesu tikinti, bet sutinku su ta nuomone) mes nesam teisėjai, kad nuspręstume, kas mirtų, o kas liktų gyvi. Žmogui, padariusiam tokį nusikaltimą, yra didesnė bausmė gyventi su ta kalte negu būti nužudytam. Kitu atveju – kuo mes tampame geresni nužudę tą žmogų?

Nei vienas nesame apsaugotas nuo to, todėl galvoju, kad mirties bausmė tikrai nėra išeitis, nes, kaip gyventi tam, kuris nužudė žudiką?

Čia kaip iš to filmo – (šnabžda) aš vien filmais remiuosi (šypsosi) – „Žalioji mylia“: tam žmogui, kuris vykdydavo mirties nuosprendį, ne ką lengviau buvo, nors jis darė  s a v o  d a r b ą.

Taigi, manau, mes tikrai nesam teisėjai ir likimas pats nubaudžia.

Vienokiu ar kitokiu atveju.

8. Per 4 minutes kuo detaliau nupasakok savo gyvenimo istoriją.

ojezau

(atsidūsta, šypsosi)

Savo gyvenimo istoriją. Iki šios minutės, kaip aš atsiradau?

(įkvepia)

Gimiau per pūgą Vilniuje kovo 16 d. naktį. Tada augau Šiauliuose, pietiniame rajone. Visokia mano vaikystė buvo: buvo ir smagių, ir liūdnų akimirkų. Buvau truputį kompleksuota paauglė, bet buvau gan mylimas vaikas – mes su dvyne sese pagrandukės. Paskui augau, nežinojau, kuo noriu būti, neįstojau ten, kur norėjau įstoti, įstojau ten, kur mama norėjo. Ne tai, kad norėjo, bet sakė įstot – stojau bet kur, atsidūriau Klaipėdoje. Dabar daug kas klausia, kodėl Klaipėdoje? Todėl, kad Šiauliuose nėra, ką man studijuoti. Studijavau lietuvių filologiją ir teatro režisūrą, susiradau draugų Klaipėdoje, sukūriau savo gyvenimą ir tada pradėjau dėkoti, kad gyvenu Klaipėdoje, o ne Vilniuje. Klaipėdoje  n i e k o  nepažinojau, pirmus mėnesius su žemėlapiu vaikščiojau – viskas nuo nulio. Vilniuje broliai gyveno ir gyvena, tai buvo smagu susikurti gyvenimą be niekieno pagalbos. Tada daug pažinčių atsirado, su pažintimis – darbai. Taip ir Klaipėdos lėlių teatre atsidūriau: dirbau bare, ten ateidavo toks Mindaugas Gudelis, Aušros, Renatos ir Gintarės bendrakursis. Jis pasiūlė man atlikti praktiką lėlių teatre. Atlikau praktiką, tada baigiau universitetą, metus dirbau kitur.

Ir tada išėjo Linutė.

Ir tada man paskambino Aušra.

Ir taip atsidūriau lėlių teatre.

Nežinau, ar čia išsamiai, bet savo kitų gyvenimo niuansų gal nepasakosiu (juokiasi)

9. Trikampis, apskritimas ar kvadratas? Kodėl?

Trikampis.

Apskritimas – neįdomu, nes viskas ratu.

Kvadratas per daug taisyklinga forma.

O trikampis gali būti bet koks: gali būti statesnis, gali būti smailesnis, gali būti lygiakraštis, nelygiakraštis, žodžiu, visoks. Įdomi figūra.

10. Kiek kontroliuoji tai, kas vyksta tavo gyvenime?

Mažai.

Norėčiau daugiau kontrolės, labiau pasiduodu būsenai „ai, čia likimas sutvarkys“. Bet tai gal daugiau iš tingėjimo arba iš savimotyvacijos trūkumo, arba iš baimės. Man visada pritrūksta postūmio išlipti iš komforto zonos. Tai blogas įprotis, reikėtų daugiau save išbandyti.

Taigi, mažai turiu įtakos (nusijuokia), bet norėčiau turėti daugiau.

Reikės pagalvoti apie tai (šypsosi).