10 klausimų iš internetų Klaipėdos lėlių teatro žmogui

Klausimai Monikai

DOSJĖ:

Monika Mikalauskaitė. Klaipėdos lėlių teatre – aktorė.

Zodiako ženklas:  Jautis

Išsilavinimas: lėlių teatro vaidybos magistras

Mėgstamiausia spalva: Mėlyna

Svajonių vaidmuo: Čainikas

Gyvenimo šūkis: Elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi.

1. Kokie tavo gyvenimo įvykiai praeityje leido tau pasijusti t i k r a, g y v a?

Hm. Nuo stiprių pradedi (nusijuokia). Klausimėlių.

Hm.

Turbūt visi linksmiausi, geriausi įvykiai, kurių metu jaučiausi  g y v a, susiję su mano specialybe.

(pauzelė)

Nežinau būtent, ką išskirti iš to.

(pauzelė)

Bet atsimenu, kad aš save tokią g y v ą atsimenu, kai buvau 11–12-oje klasėje. Buvau aktyvi.

Buvau aktyvi ir jaučiausi labai reikalinga.

Ir galėjau atrasti savyje tai, ko dar nebuvau radusi.

Ir galėjau visur dalyvauti  p i l n a i: nebuvau šešėlyje, mano nuomonė buvo svarbi ir man dėl to būdavo dar didesnė motyvacija dirbti.

Priklausiau tokiam renginių organizavimo klubui, kuriame ne organizuodavome, bet vesdavome renginius. Tuo metu aš labai daug rašydavau. Nesistengdavau parašyti eilėraščių teisingai – tiesiog rašydavau, mintis išreikšdavau. Ir tai pastebėjusi mano vadovė pasiūlė man rašyti tekstus renginiams. Aš pradėjau rašyti ir man labai patiko. Suvokdavau, kad renginys vyksta tik mano miestelyje (juokiasi), kad mano parašytus žodžius girdi gal kokie 200 žmonių, bet vis tiek. Atsimenu, kad buvo labai labai geras jausmas – aš parašiau ir mano mintis skaito garsiai.

Tai vat kažkaip taip buvo.

Po to (tais pačiais metais) buvau labai susijusi su žydais (sukrizena): viena mano mokytoja aktyviai bendravo su Izraelyje gyvenančiais žydais, kurie prieš tai gyveno Lietuvoje, mūsų mieste. Jinai turėjo „Tolerancijos klubą“, ten mes rengdavome įvairius su žydų tradicijomis susijusius renginius. Aš turėjau draugę, su kuria (nežinau, kaip būtent atsirado ta mintis) pradėjome mokytis hebrajišką dainą. Mes ją išmokome ir dainavome per tuos visokius minėjimus. O vieną dieną mokytoja sako: pas mus atvažiuos svečiai iš Izraelio, jiems bus paruošta vakarienė Oginskio rūmuose, panašiai ir panašiai, ir kad pakvies mus dainuoti tą hebrajišką dainą. Aišku, aš labai išsigandau, nes jie visi supranta hebrajiškai, o aš tiksliai nežinojau, ar gerai tariu iš klausos (nusijuokia). Buvo labai baisu, bet irgi geras jausmas, kai ateini į rūmus ir padainuoji, ir prie tavęs prieina, ir sako, kad čia labai gerai viską tarei, kaip čia išmokai (šypsosi).

Ir po to dar tais pačiais metais arba prieš metus, pas mus mokykloje buvo rengiamas konkursas filmo „Pianistas“ scenarijaus autoriaus garbei. Tai buvo meninis konkursas, už kurį skirdavo premijas. Žodžiu, laimėjau tą konkursą (šypsosi), nes parašiau eilėraščių ciklą (juokiasi) ir parašiau dainą (dar vis juokiasi). Tai.. tai laimėjau. Atsimenu, mokyklos salytėje mažylytėje pasveikino – čia turbūt yra mano vienintelis laimėjimas, už kurį esu gavusi kažkokį diplomą (juokiasi). Daugiau nieko nesu gavus, niekur laimėjusi. Padėkų neskaičiuoju.

Tai vienintelis mano pasiektas laimėjimas, tad irgi toks labai. Labai įsimintinas.

Turbūt va tie metai buvo mano p a s i e k i m ų  m e t a i (juokiasi), karjeros (juokiasi). Kada iš tikrųjų labai gerai jaučiausi, buvau labai matoma ir pastebima savo mieste; apie mūsų šeimą rašė vietinis laikraštis. Labai daug dirbdavau, pareidavau dešimtą valandą vakaro ir darydavau namų darbus iki nakties, bet man tai buvo ne problema, nes buvo dalykai, kurie visą laiką veždavo.

Aš aišku, dar labai dirbau, kad įstočiau į teatro grupę, kadangi jokio teatro nelankiau, o norėjau įstoti, tad dariau viską, ką reikėjo.

Čia tie praeities įvykiai, kurių metu aš jaučiausi g y v a, t i k r a (juokiasi).

2. Ką veikdama pamiršti viską aplinkui?

O.

Hm.

Na čia irgi nenustebinsiu. Turbūt neturiu asmeninių pomėgių, kad daryčiau kažką v i e n a  ir sakyčiau: viskas, nebėra manęs, neieškokite. Bet užsimirštu, kai vyksta bendras kūrybinis procesas. Manau, jis yra dvejopas: paskutinis įsimintinas kūrybinis procesas, kur tikrai atidaviau viską ir buvau pamiršusi viską, buvo pirmasis festivalis, kurį mes darėme MATERIA MAGICA vardu. Tada aš tikrai buvau susitelkusi visiškai tik į festivalio organizavimą: pareidavau namo, iš karto prie kompiuterio, ieškodavau, darydavau… Atsimenu, kad buvau labai užsidegusi.

Antras kūrybinio proceso pavyzdys: kai ruošiamasi naujai premjerai. Jeigu jinai man labiau patinka, nei, tarkim, koks nors kitas darbas, (nes taip visą laiką būna, kad kas nors labiau patinka) tai tikrai: pamirštu, padedu telefoną, viską – nėra manęs, susitelkus dabar esu į tai.

3. Kodėl tu – esi tu?

(nusijuokia) Nu Virginija, pribaigsi su tokiais klausimais.

(nusijuokia, atsidūsėja)

Kodėl aš esu aš.

Nes aš esu aš. Aš tokia viena (juokiasi). P a s a u l y j e. Nors aš visai tikiu ta teorija, kad kažkur pasaulyje vaikščioja mano dvynys (juokiasi). Tikrai tikiu, kad kažkur bent labai panašus žmogus tikrai vaikščioja, ir labai įdomu sužinoti, ar jis ir veikia tą patį, ką ir aš veikiu (nusijuokia). Bet.

Aš esu aš. Tiesiog.

Aš su savo charakteriu, aš su savo pomėgiais, savo nesąmonėmis. Ir tiesiog.

Ką aš žinau, negaliu įlįst į kitą žmogų, žinai (nusijuokia). Ir pasakyti: „Aš esu dabar Virginija“. Nee. (juokiasi).

Tai ką aš žinau. Aš esu aš. Nes taip mane sukūrė Dievulis turbūt, kad aš būčiau aš.

4. Ką darytum kitaip, jei tikrai žinotum, kad tavęs niekas nesmerks?

Ką darytum kitaip, jei tikrai žinotum, kad tavęs niekas nesmerks?

(sakau: aha)

Čia toks apskritai klausimas?

(sakau: aha)

(įkvepia) jei žinočiau, kad manęs niekas nesmerks.

(pauzelė)

1. Ką daryčiau.

(nusijuokia)

Dažniau pasakyčiau, na, gal ne dažniau, bet: ir dažniau, ir aiškiau, ir raiškiau pasakyčiau savo nuomonę, nesistengčiau ieškoti kompromisų, nes aš turbūt toks žmogus, kuris dažnai arba nutyli, arba prisitaiko, arba ieško kompromisų – nežinau, ar kad nemėgstu, ar kad neturiu pasitikėjimo pasakyti: „Ne, bus va taip, kaip aš sakau“ (nusijuokia). Tai turbūt tikrai taip – jei manęs niekas nesmerktų, aš dažniau pasakyčiau savo nuomonę.

Po to, ką dar daryčiau: nusidažyčiau plaukus, pavyzdžiui, kaip nors  š v i e s i a i. Ir niekas negalėtų man nieko pasakyti (juokiasi). Po to nusipirkčiau šunį, katiną, papūgėlę, barsuką, kiškutį, zuikutį, žiurkėną, jūros kiaulytę, vėžliuką, voriuką, gyvatytę – visus gyvūniukus nusipirkčiau, susidėčiau namuose ir auginčiau visus gyvūniukus, ir niekas man nieko negalėtų pasakyti apie gyvūnus. Visus gyvūnus prižiūrėčiau. Tada ką dar padaryčiau, jei man niekas nieko negalėtų sakyti… Visą dieną valgyčiau vien  l e d u s. Valgyčiau ir kokią savaitę, visus ledus išragaučiau, ir nesvarbu, kaip po to aš išsipūsčiau ar kaip man gerklę skaudėtų, ar kas bebūtų, aš valgyčiau ir manęs niekas negalėtų smerkti, kad aš valgau tik ledus arba vien tik saldumynus.

Ką dar. Ką dar daryčiau. Nežinau, užtenka gal tiek (nusijuokia).

5. Ar tau teko matyti beprotybę ten, kur vėliau išvydai genialumą?

Manau, kad teko, dabar reikia prisiminti, kur… Kokį nors. Atvejį.

Nežinau, dabar jokio konkretaus atvejo gal nesurasiu, bet tikrai manau, kad esu mačiusi. Ir gal labiau tikiu tuo. Kad toje beprotybėje yra genialumas.

Net žiūrint į tuos žmones, kurie serga, vadinamieji bepročiai – man vis tiek atrodo, kad jie turi genialumo, galbūt ne protinio, bet jie mato viską visai kitaip, nei mes matome. Ir tai man kažkoks… kažkoks… (mąsto) Na, sakau, konkretaus atvejo neatsimenu, bet gal sakyčiau, ne tai, kad mačiau, bet tikiu, kad beprotybėje yra genialumo.

6. Kaip raitelis be galvos galėdavo matyti kur jis joja?

(juokiasi)

Aha. (juokiasi)

Kaip raitelis be galvos galėjo matyti, kur jis juda?

(sakau: joja)

Kur jis joja?

(sakau: kur jis joja)

Jis joja?

Raitelis be galvos matydavo, kur jis joja?

(sakau: jo)

Nu ką.

Žirgas matydavo. (juokiasi)

Žirgas matydavo ir jis gyvendavo pagal žirgo akis. „Raitelio gyvenimas pagal žirgo akis“ – naujas romanas, naujas romano pavadinimas (juokiasi).

Ir jis tuo žirgu labai pasikliaudavo. Nes buvo jo geriausias draugas! Su tuo žirgu – visur; jis sakydavo: „Žirgeli, žirgeli, nujodink mane dabar iki… iki moters namelio.“

(pauzelė)

Bet jis neturėjo burnos ir jis negalėjo nieko pasakyti. Tai jis pabaksnodavo su piršteliu ir žirgas iš baksnojimų skaičiaus suprasdavo, ką jam daryti (nusijuokia). Vienas pabaksnojimas reikšdavo „grįžtam namo / grąžink, jodink mane namo“, du pabaksnojimai būdavo „jojam, kur nori“, trys pabaksnojimai – „bėgam. Grėsmė“.

Tai va ta baksnojimo abėcėle jis su savo žirgu, tas raitelis be galvos, ir gyveno. Ir taip kaip aklasis pagal Brailio raštą, taip raitelis be galvos pagal baksnojimo raštą susikalbėdavo su savo žirgu ir taip rasdavo kelią namo (juokiasi).

7. Kodėl religija, kuri skelbia meilę, tapo priežastimi tokio didelio kiekio karų?

(atsidūsinėja)

Dar sudėtingesnio nesugalvojai?

Oi ta religija..

Na, religija yra religija.

Karas ir taika.

Filosofinis labai klausimas.

Ten, kur meilė, ten ir karas. Ten, kur karas, ten – religija. Yra, turbūt, pagrindiniai  aspektai, dėl kurių kildavo karai: religija ir meilė. Tai religija ir meilė labai panašūs yra, bet religija, tikėjimas, yra nepaaiškinamas dalykas… jeigu žmogus tiki į vieną Dievą, o kitas žmogus tiki į kitą Dievą, tai tu kažkaip vis tiek į tą kitą žmogų kitaip žiūri. Nesakau, kad visi žmonės – ne visi žmonės tai daro, bet kažkas yra, kad tu kitaip į jį žiūri. Nes turbūt religija nusako tau  v i s k ą. Atrodo, tas žmogus ir visai kitokią pasaulėžiūrą turi, supratimą ir mąstymą, ir vertybes. Visai kitaip gyvena, nei tu gyveni pagal tą Dievą, į kurį tiki. Turbūt tas nesupratimas, skirtingų religijų netoleravimas…

Na, čia labai sudėtingai.

Turbūt mums visiems yra įrašyta į kraują, kad kuo tu tiki, už tą reikia ir eiti.

Kaip ir kiekvienam – už savo tėvynę.

Atrodo, DNR įrašytas tam tikras dalykas.

Meilė apskritai yra vienas stipriausių ginklų pasaulyje, dėl jos tu gali viską padaryti: ir nužudyti svetimą, ir artimąjį nužudyti – visko būna. Tai yra labai stiprus ginklas.

Nors religija ir moko meilės, bet turbūt tas prigimtinis žmogaus agresyvumas ima viršų labiau negu meilė. Karo grėsmėje arba kitoje panašioje situacijoje.

Nežinau, ar išaiškinau, nes pati nelabai žinau, kaip paaiškint, bet kažkaip taip.

8. Ar užduodi pakankamai klausimų, ar sprendi iš to, ką žinai?

Aš esu tas žmogus, kuris sprendžia iš to, ką žino. (juokiasi)

Tikrai ne visada užduodu pakankamai klausimų – nebent tas kitas žmogus yra man labai artimas. Nes sutikusi naują žmogų labai retais atvejais galiu su juo iš karto labai patogiai ir paprastai bendrauti – aš dėl visko išgyvenu, tad man yra labai sunku. Dėl to aš dažniau klausausi ir sprendžiu iš to, ką žinau.

Ir mokykloje būdavo: pavyzdžiui, aš nebuvau tas žmogus, kuris keldavo ranką, eidavo, klausdavo – visą laiką plaukdavau pasroviui, pasiimdavau, ko man reikia, ir viskas.

Ir dabar panašiai yra: bet kokioje situacijoje aš daugiau esu klausytoja – klausausi klausausi, išgirstu, ką nori pasakyti, iš to pasiimu, ką aš noriu, o jeigu man tada kyla kokių nors klausimų (t i k r a i  l a b a i  s v a r b i ų), tada aš paklausiu. O jei negalėsiu paklausti, tai kur nors išsiaiškinsiu (nusijuokia), atrasiu būdų.

Bet šiaip tikrai esu tas, tas..  tas kitas variantas (šypsosi).

9. Jei galėtum viską pakeisti, ar keistum ką nors?

Turbūt, kad nekeisčiau. Čia tas klausimas, apie kurį dažnai pagalvoji arba dažnai išgirsti jį. Turiu omenyje, išgirsti, kai kas nors atsako į jį, ir dažnai pagalvoji apie tai.

Tad aš galvoju, kad nieko nekeisčiau. Nors turbūt ir norėtųsi, bet tikiu, jog viskas vyksta taip, kaip turi vykti, ir ar Dievas, ar gyvenimas, ar likimas, ar žvaigždės, ar angelai, ar kas bebūtų, kokios kitos būtybės, jie mums siunčia išbandymus, jie mums siunčia pamokas, siunčia nuotykius, patyrimus, patirtis, su kuriais mes turim susigyventi ir kuriuos turime patirti, kad galėtume gyventi toliau. Ir jeigu galėtum ką nors pakeisti, tai turbūt nieko neišmoktum ir būtum toks, kaip čia pasakius, t u š č i a s  ž m o g u s, kuris vos tik padaręs klaidą, iš karto puola ją taisyti, užuot suvokdamas, kodėl taip atsitiko.

Turbūt tai yra tas lengvesnis variantas – sprendimo ir nieko nepatyrimo. Bet aš esu už tai, kad reikia viską patirti: ir bloga, ir gera.

Žinoma, visą laiką galvoji apie tą blogą patyrimą, nes jis yra sunkiausias, bet be tų potyrių nebūtų gyvybės, nebūtų  g y v o  gyvenimo.

Tai nieko nekeisčiau.

10. Kaip tu įsivaizduoji tobulą dieną?

Ooo.

T o b u l ą  d i e n ą! Tobula mano diena būtų, jaučiu, būtų Italijoje. Būtų kokiame nors mažame jaukiame miestelyje, kur yra +25 laipsniai šilumos – ne per karšta ir ne per šalta man, 25, aš guliu lovoje, gražiame kambaryje – tokiame senoviniame autentiško itališko stiliaus, su siauru balkonu, ir išeinu į tą balkoną, yra šilta, maloniai šviečia saulė, šildo, gyvenu to mažo miestelio aikštėje, žmonės vaikščioja, ten italai „na na na, na  na na“ šaukia (pasako itališka maniera) vienas ant kito, turgus vyksta, gyvenimas, sėdi vyrai atsisėdę, eina graži moteris, jie nušvilpia, šaukia „c’è belle, c’è belle“, ir viską (nusijuokia): picas kepa, ledus valgo, eina gyvūniukai, katiniukai, šuniukai, visi vaikščioja, matosi (už tų namų paėjus) jūra, matosi graži, visa žydra, aš atsikėlusi, pasidžiaugiu to miestelio šurmuliu, pasidžiaugiu, tada einu pusryčiauti į tą balkonėlį, skanios kavos su pienu atsigeriu, tada man atneša kokį pyragėlį, aš suvalgau tą pyragėlį, atsigeriu kavos, apsirengiu kokią lengvą suknelę, nes šilta, ir basutes apsiaunu, ir išeinu, aš pasivaikščioju po tą miestelį, nueinu į turgų, nusiperku uogų kokių nors, atsigeriu vandenėlio, dar suvalgau ledų, tada turėčiau pamatyti ką nors prasmingo kultūrinio. Turėčiau nueiti į kokią ar parodą, ar spektaklį, ar kažką pamatyti, t o k i o  k u l t ū r i n i o, tada turėčiau papietauti skaniai irgi kur nors, kokioje  t a v e r n o j e, terasoje itališkoje, kur atneštų kokius tris patiekalus man, ir vyno taurę raudono išgerčiau p e r  p i e t u s, ir tada pavalgiusi aš vėl eičiau kur nors, nežinau, gal tada jau eičiau prie tos jūros pagulėti, bet n e i l g a i (!), nes aš nemėgstu ilgai saulei degant gulėti. Aš jau tada norėčiau, kad kas nors pasiimtų mane ir nuvežtų į kokius nors  k a l n u s. Kokius nors kalnus pažiūrėti kokio nors gražaus vaizdo, pasivaikščioti, ir tada, kai mane ten nuvežtų, aš viską pažiūrėčiau, pafotografuočiau, daug gražių vaizdų, kad galėčiau įsidėti į feisbuką ir instagramą, ir tada man duotų dviratį, būtų jau nusileidusi temperatūra iki kokių 23–22, jau toks vėjelis lengvas, ir tada aš su dviratuku nuo to kalnelio lingu lingu, važiuočiau iki apačios to miestelio, tas, aišku, dviratis su krepšiuku, ir tada aš grįžčiau, ir begrįždama nusimaučiau basutes, basom kojom ant to dviračio pedalų pasidėčiau, ir palei pakrantę jūros važiuočiau su tuo dviratuku, tada dar ledų nusipirkčiau, tada pareičiau į namus, nusiprausčiau, pasidažyčiau, plaukus susišukuočiau, apsirengčiau dar gražesnę suknelę (nusijuokia), ir jau būtų aptemę, tie žiburėliai tame mažame miestelyje, viskas būtų taip labai gražiai, ir tada jau mano vyras atsirastų šitoje visoje dienoje (nusijuokia), ir tada jau mes išeitume gražiai pasivaikščioti gražiai susikibę už rankyčių palei visą tą miestelį, dar paklausytume italų kalbų, mocarelų ir panašiai, suvalgytumėm gal ten tokį, nežinau, patiekalėlį kokį, itališką picą, vienas kitą pamaitintume, išgertume vynelio (nusijuokia); ir tada gražiai apsipatenkinę, prisigėrę vynelio nueitumėm į kokį tai  b a s e i n ą (!). Tas baseinas būtų aukštai, ten kokiame ne dangoraižyje, bet šiaip kur nors aukštai, kur įlipi į baseiną ir iš to baseino matosi jūra, ir dar leistųsi saulė, ir va mes ten pasipliuškentumėme, dar vynelio išgertumėme (juokiasi), ir tada parlinguotumėme į namučius, dar įsijungtumėme kokį serialą pažiūrėtumėm linksmą – „Draugus“ turbūt, ir tada, įsivilkusi į šilkinę gražią rožinę pižamą, apsikločiau šilkinę patalynę ir šilkiškai, šilkiniškai apsišilkinčiau, užmigčiau. Ir būtų praėjus tobula diena (juokiasi).

—

Monika gimė 1993 m. Plungėje. 2016 m. Klaipėdos Universitete Menų akademijoje baigė lėlių ir objektų teatro režisūros ir vaidybos specialybę. 2018 m. Baigė lėlių teatro vaidybos magistrą. Nuo 2015 m. dirba Klaipėdos lėlių teatro aktore. Laisvalaikiu kuria muziką, groja, dainuoja, rašo, keliauja, skaito knygas, domisi kinu, šiuolaikiniu menu, fotografija. Mėgsta bendrauti su vaikais, su jais kurti, patinka nauji išbandymai ir iššūkiai, iš savęs reikalauja maksimumo.

Aktoriniai darbai Klaipėdos lėlių teatre: 2018 m. „Kad tave žąsis“/ rež. G. Radvilavičiūtė 2018 m. „Viens, du- kur tu?“/ rež. D. Savickis 2017 m. ‘Raudonkepuraitė“ / rež. G. Radvilavičiūtė

2017 m. „Malina“ / rež. A. Bakanaitė 2017 m. „Familia“/ rež. V. Kairys 2017 m. Tėtis ir jūra“ / rež. G. Radvilavičiūtė 2016 m. „Mama“/ rež. A. Bakanaitė 2016 m. „Ieškoma teisybė“/ rež. V. Rozanova 2016, 2017, 2018 m. „Kalėdų senelio namelis“/ rež. G. Radvilavičiūtė 2015 m. „Coliukė“ / rež. D. Savickis 2014 – 2015 m. Miego pagalvėlės – sapnų pasakėlės: „Diena/Naktis“, „Vandenynas“, „Žemė“ / rež. D. Savickis 2013 m. „Tamsus debesėlis“ / rež. D. Savickis

Kiti darbai Klaipėdos lėlių teatre: 2015 m. spektaklio „Coliukė“ kompozitorė