Kalėdų Senelio namelis užvėrė duris. Ačiū už šį nuostabų laiką drauge!

brangūs bičiuliai, šiandien Kalėdų Senelio namelis užvėrė duris. Nutilo vaikų juokas, šurmulys, „Gulbių ežeras“, pamažu nutilome ir mes, aplinkui stojo tyla. Senelis atsisėdo į savo krėslą ir vieną po kito skaitė ir skaitė jūsų paliktus laiškelius, kiekvienam vis iš naujo nusišypsodamas, kiekvieną vis paglostydamas. Mes šlavėm grindis, plovėm indus, kažką rūšiavome į dėžes. Meškutė nuėjo prie siuvimo mašinos ir užsikniaubus puolė apsiuvinėti kažkokią paprastą baltą paklodę dviguba siūle: „Aš kai nusiminus, man tik siūt padeda“, dar pasakė ir uždarė savo kambario duris. Ilgokai taip buvome kas sau. Tačiau visi jautėme, kad kažkas ne taip. Netrukus atėjome ir į Kalėdų Senelio baleto sceną. Dar ką tik čia buvo tiek smagių akimirkų, tiek šilumos, tiek laimės, o dabar – nieko.

Bet į mus priekaištingai žvelgė kostiumai, aplinkui vylingai šokinėjo lemputės, žiūrovų salėje smalsiai mus nužiūrinėjo suoliukai.

Ir staiga pasigirdo muzika – švelniai, melodingai ji apgaubė mus ir užpildė kiekvieną kertelę, kiekvieną kampelį. „Kas čia vyksta?“, paklausė atskubėjusi Meškutė, „Ką čia darot?“, dar pridėjo. „Meškute, o jeigu mes dabar imtume ir sušoktume baletą?“, paklausėme mes šypsodamiesi.
Tuoj pat pasikvietėme ir Kalėdų Senelį.

Mes šokome apie visą šį laiką, praleistą su jumis. Šokome apie visus pokalbius, apie džiaugsmą ir ilgesį, šokome apie praeitį ir dabartį, šokome apie gyvenimą. Meškutė vis traukė ir traukė kostiumus, o mes vis traukėme ir traukėme brangius atsiminimus su jumis. Ir dalijomės jais šypsodamiesi.

Brangieji, dėkojame jums už dar vienerius nepaprastus metus kartu. Ačiū už šią pasaką, kurioje turime džiaugsmo būti.

Linkime jums jaukių Kūčių ir šv. Kalėdų. Linkime skanių mandarinų, puikios silkės pataluose, gero aguonpienio ir kisieliaus, bet svarbiausia – mielo laiko su artimaisiais.

Būkime ir būkimės.

Ačiū ❤