Ačiū už brangų laiką kartu

Vakar vakare išlydėjome paskutiniuosius vaikus, atėjusius susitikti su Kalėdų Seneliu jo nuostabiajame namelyje. Tyliai sugirgždėjo užveriami varteliai, sublyksčiojo elektrinė girlianda, į langą atsitrenkė medžio šaka.

Rafaela tyliai braukdama ašarą suvalgė visą dėžutę rafaelo saldainių, Senelis kažką liūdnai niūniuodamas minkė tešlą meduoliniam nameliui. „Nebe tas“, – pasakė jis tyliai. „Visiškai nebe tas“, – dusliu balsu iš kampo atitarė Rafaela.
Mes sėdėjom nusiminę ir nežinojom, ką ir besakyti. Visiems viskas buvo ir taip aišku: ką tik buvo pilni namai juoko ir kalbų, o dabar jau ne.
Tylą nutraukė Rafaela. „O kur dingo vaikai?“, – paklausė Rafaela. „Tai piktas slibinas juos visus pasiėmė į savo nelaisvę“, – atsakė Senelis. Ir tada mes išgirdome nuotykių kupiną istoriją, kaip Senelis ir Rafaela leidosi į kelionę, ieškodami Slibino pasiimtų vaikų, kaip pakeliui sutiko plačiašakę gražuolę Eglę, kuri iš tiesų buvo Egle pasivertusi piktoji Slibino sesuo Smakė, ji buvo klastinga, nes nelaiminga. Norėdama paklaidinti Senelį su Rafaela, pasakė netikrą kelią, ir Senelis su Rafaela pateko į užburtą mišką, pačioje tankmėje sutiko stebuklingą sraigę Aldoną, kuri pasauliu netikėjo, bet tikėjo pasakomis, Senelis su Rafaela sekė jai pasakas, o ji vedė juos per mišką. Senelis eidamas barstė trupinius, kad rastų kelią atgal, bet visus trupinius sulesė balandis, ir kai Senelis su sraige bei Rafaela pasiekė miško pakraštį ir kai jau buvo visai nebeaišku, ką daryti toliau, nes Sraigė pažinojo tik mišką, iš medžių glūdumos išlindo juos sekęs balandis. Ir sužinojęs, kokios negandos ištiko Senelį su Rafaela, balandis pasakė lipti jiems ant jo sparnų, balandis žinąs, kur slepiasi Slibinas ir kur jis gali slėpti vaikus, ir Senelis nuskrido su Rafaela pas Slibiną ir rado ten visus vaikus, atrodė, kad bus didžiulė kova, bus arši didžiulė kova, tačiau Senelis kreipėsi į Slibiną kaip į seną bičiulį ir Slibinas, tarytum burto paveiktas, ėmė rodytis lyg mielas malonus Slibinukas, paaiškėjo, kad iš liūdesio jis tuos vaikeliukus pasiėmęs pas save, jis esąs švelnus ir malonus padarėlis, ir taip maloniai besišnekučiuodami jie ėmė pasakotis istorijas prie laužo, visi labai juokėsi, o Rafaela už visus labiausiai.

Mes buvome pakerėti šios gražios istorijos. Staiga pamatėme, kad beveik vidurnaktis.
Senelio ir Rafaelos liūdesys jau buvo perėjęs į smagų šiltą prisiminimą. Juokaudami, juokdamiesi ir pasakodami istorijas apie nuotykius su jumis, jie pamažu gamino saldumynus: kepė pyragus, Rafaela rutulino rafaelo saldainukus, Senelis glajumi piešė snaigutes ant meduolinio namelio.
Pamažu visi panirome į tylų ramų buvimą.

Ryte pabudome anksti virtuvėje išgirdę triukšmą: bildėjo puodai, ūžė mikseris, keptuvėje šoko aliejus, o vidury viso veiksmo nepailstamai sukosi Rafaela, per naktį įsikvėpusi padidinti saldumynų kiekius bent dvigubai. Senelis sėdėjo savo krėsle, žiūrėjo pro langą ir šypsojosi. Jau netrukus jis vėl su jumis susitiks.

Ačiū visiems už dar vienus nuostabius metus.
Ačiū už mūsų nuostabų laiką.

Kad būtų saldu –