„Bučiuojant pelenus“: karo kančias pasakojantis marionečių spektaklis. Prancūzijos kritikai apie Klaipėdos lėlių teatro premjerinį spektaklį „Bučiuojant pelenus“ (II dalis)

Režisierius Renaud Herbin drauge su dramaturge Lina Laura Švedaite ir Klaipėdos lėlių teatru kūrė savo spektaklį, juodai baltą elegiją apie Lietuvos miesto Klaipėdos istoriją.
Cristina Marino recenzija

Kai su Renaud Herbin susisiekė Klaipėdos lėlių teatras ir pasiūlė darbuotis prie bendro projekto, lėlininkas ir režisierius nuoširdžiai prisipažįsta: beveik nieko nežinojo apie šį Lietuvos uostamiestį, trečią miestą pagal dydį po Vilniaus ir Kauno. Nuo sausio mėnesio ten apsilankęs keletą kartų jis atrado daug bendrų Klaipėdos ir Strasbūro, miesto, kuriame jis pats gyvena ir dirba, sąlyčio taškų. Nuo 2012 iki 2022 metų vadovavo Strasbūro nacionaliniam dramos teatrui Grand-Est (TJP – Centre dramatique national Strasbourg-Grand Est). Šie du metropoliai pažymėti skausmingų karų praeitimi, dažnai okupuoti ir bombarduoti dėl geografinės padėties – kelių teritorijų susikirtimo pasienyje taškas.

Būtent šią tamsią ir pražūtingą istoriją apie visuomenę, kurios nariai miršta kariniuose konfliktuose, bombarduojamame mieste, ir kurios nariai visgi visada randa jėgų pasipriešinti okupantui, koks jis bebūtų – nacis ar rusas – Renaud Herbin nusprendžia išsryškinti savo naujajame kūrinyje, pavadintame Bučiuojant pelenus. Premjera spalio 27 dieną įvyko Klaipėdoje prieš išvykstant į Paryžių, kur spektaklis dalyvavo Lietuvos sezono Prancūzijoje programoje.

Su lietuvių dramaturge Lina Laura Švedaite, seniausio šalies kultūros savaitraščio Literatūra ir Menas vyriausiaja redaktore, režisierius Renaud Herbin drauge parašė specialiai elipsinės formos tekstą, kuris stipriau nei bet kokie išsamūs aprašymai, perteikia per šimtmečius Klaipėdos gyventojų patirtus išbandymus. Tekstą lietuviškai kalba lėlininkai, vyras ir moteris, o iš abiejų scenos pusių pastatytuose ekranuose galima skaityti titrus prancūzų kalba. Tokiu sprendimu suteikiama galimybė girdėti kalbą, kurios beveik nepažįstame, ir kurios skambesys išskirtinai gerai dera su elegiška spektaklio dimensija.

Kone vaiduokliškas baletas

Juodos ir baltos spalvų pasirinkimas sustiprina tragiškumo kupiną plotmę. Balta spalva – tai 18 mažų marionečių, sukurtų iš medžiaginių kūnų ir porcelianą primenančios akrilinės dervos veidų. Jas valdo du lėlinikai, kuriuos galima atvirai regėti scenoje. Juoda spalva – tai dekoracijos ir draperijos, kartais paslepiančios marionetes ir aktorius. Iš tiesų abu Klaipėdos lėlių teatro aktoriai verti atskiro pasveikinimo – ypatingu miklumu ir neišmatuojamu delikatumu jie sukuria nuostabią šių miniatiūrinių būtybių judesių ir išraiškų tėkmę. Šios būtybės yra tikrieji herojai ir tikrosios herojės, gyvenančios karo tragediją iliuostruojančiose trumpose istorijose, kurias sukūrė Reanud Herbin ir Lina Laura Švedaitė.
Šis kone vaiduokliškas virvelėmis valdomų būtybių baletas spektakliui suteikia hipnotizuojančio efekto. Leidžiamės vedami tų itin pasisekusių vizualinių paveikslų virtinės nebūtinai iš karto suprasdami mikropasakojimų visumos. Šio kūrinio stiprybė slypi gebėjime pažadinti mūsų vaizduotę ir iš praeities pelenų į dienos šviesą ištraukti į ateitį žvelgiančias istorijas, nepaisant karų, aktualesnių labiau nei bet kada.