Drąsinamasis žodis suaugusiesiems: kviečia lėlių teatras

Pažintis su lėlių teatru dažniausiai įvyksta tą vieną lemtingą kartą mokykloje. Tas kartas lemtingas todėl, nes dažniausiai būtent tada arba gimsta graži bičiulystė su lėlių teatro pasauliu, arba išsyk užveriamos durys, arba santykis su teatru išlieka nuosaikus ir tiesiogiai priklausantis nuo to, kada bus spektaklis rodomas: pamokų metu ar po jų.

Iš tiesų galime išduoti paslaptį, jog tų, lėlių teatrą įsimylinčių iš pirmo žvilgsnio mes dar nepažįstame, bet įrašėme, nes juk negali žinoti.

Kai kurie suaugusieji į lėlių teatrą grįžo lydimi vaikų, tačiau didžioji dalis dabartinių suaugusiųjų liko su tuo lemtingo karto prisiminimu ir, veikiausiai, nepakaltinama nuostata, jog lėlių teatras – tik vienas iš mokyklos laikų reliktų, ten gimęs, buvęs, ten ir pasibaigęs.

Mes galvojome taip pat. Visi atėjome dirbti į lėlių teatrą turėdami tą lemtingą kartą ir tą neapibrėžtą slogulį, likusį po jo. Tačiau greta to vis stiprėjo mūsų kitokia patirtis: pamažu pamatėme, koks lėlių teatras gali būti įvairus, kokios plačios jo galimybės. Kol galiausiai įtikėjome lėlių teatro magija. Lėlių teatre veikia ne tik tos bauginančios lėlės, kurias jūs matėte mokykloje: „lėlės“ sąvoka šių dienų teatre įgavusi daug didesnį reikšminį lauką – čia lėlė gali būti ir sąvaržėlė, ir batas, ir rūbas, ir celofaninis maišelis, ir viskas, ką jūs matote aplinkui gali tapti lėlių teatro veikėjais. Kai kur, siekiant bent truputį kompensuoti „lėlės“ sąvokos konotacines ribas, vartojama „objektų“ sąvoka, lėlių teatrą pavadinant objektų teatru ir neretai taip dar labiau išgąsdinant bei sugluminant suaugusįjį žiūrovą, nes jei lėlės bemat sukuria po stalu su barbėmis žaidžiančių mergaičių įvaizdį, tai objektai – kaladėlių smėlio dėžėje pasaulis.

Tad siekiame nuraminti: lėlės ir objektai lėlių teatre yra priemonės, kurios vikriose lėlininko rankose įgyja gyvybę. Celofaninis maišelis gali tapti gyvu jūsų akyse. Sąvaržėlė gali nustebinti savo neįtikėtina gyvastimi ir nuostabia asociacija. Tai ir yra lėlių teatro paslaptis – čia, per asociacijas, per lėlininko rankose atgijusį objektą, per netikėtai atsiradusią užmarštį, jog priešais – tik lėlininko judinama sąvaržėlė, ir įvyksta magija. Jei pamatysite ten žmogų ar žmonių gyvenimus, lėlių teatras atsiskleis gražiausiomis savo spalvomis. Net jei tai užtruks akimirką. Ir tada įvyks antras lemtingas kartas, po kurio, veikiausiai, tapsite smalsiais ieškotojais, vis laukiančiais to stebuklingo lėlių teatro momento, kai negyva tampa gyvu.

Mes irgi turėjome tą lemtingą antrą kartą ir nuo tada vis ieškome. Festivalis, kurį organizuojame jau daugiau nei 10 metų yra mūsų būdas dalintis savo atradimais, ieškojimais. Kiekvienais metais vis stengiamės į lėlių teatrą pakviesti suaugusiuosius, šie metai – ne išimtis, tad tikimės rugpjūčio 5–8 d. vyksiančio festivalio „Materia Magica“ metu žiūrovų gretose pamatyti ne tik vaikus. Štai ką jums paruošėme.

Rugpjūčio 6 d. 19.30 val. Klaipėdos kultūros fabriko Daugiafunkcėje salėje žiūrovų lauks „Psilikono teatras“ (Lietuva) – kviečiame į lėlių spektaklį „Išplėšk sielą“. „Psilikono teatro“ aktoriai – miniatiūrinės silikono lėlės. Jos animuojamos unikaliu principu – spaudžiant lanksčius ir atsparius lėlių kūnelius tarp dviejų skaidrių stiklo plokštumų, šį procesą filmuojant ir projektuojant į didžiulę, spalvingą vaizdo projekciją. Šio vizualaus teatro įkūrėjai menininkai Auksė ir Darius Petruliai vaizdo projekciją pasitelkia kaip rentgeną: tyrinėja visuomenės skaudulius, apleistų vietovių ir žmonių atminties žemėlapius, aptinka dokumentines istorijas, transformuoja jas ir sugrąžina žiūrovams. Šį kartą autoriai kviečia į jau dešimtmetį gyvuojantį spektaklį „Išplėšk sielą“. Specialiai festivaliui perkurdami spektaklį autoriai atitolsta nuo jį įkvėpusios Oscar’o Wilde’o pasakos „Žvejys ir jo siela“. Šioje pasakoje jaunas žvejys pamilsta undinę ir turi atsisakyti sielos, kad galėtų būti su savo mylimąja – mat jūros gyventojai sielos neturi. Oscar’as Wilde’as šiame kūrinyje žmogų išskaido dalimis – jo kūnas (širdis) ir siela (kvėpavimas) praradę vientisumą skausmingai ilgisi vienas kito. Nauja „Psilikono teatro“ interpretacija panardina Viktorijos laikų pasaką į dabartį – pandemijos sukrėstą pasaulį, kuriame kvėpavimas – paprasčiausias įkvėpimas ir iškvėpimas, įgauna tikrą egzistencinę svarbą. Idėją virtuoziškai įgarsina Jan’o Maksimovič’iaus saksofonas – „kvėpuojanti muzika“, kurios garsai nulemti ne tik klausos ir instrumento, bet ir sudėtingos kvėpavimo technikos. Apkeliavęs teatro festivalius Danijoje, Nyderlanduose, Švedijoje, Lenkijoje, Kroatijoje spektaklis sugrįžta į Klaipėdą, kad primintų šiandien pulmonologų itin pamėgtą frazę: „Kol kvėpuoju, tol vilties nenustoju“ („Dum spiro, spero“, Ovidius).

Rugpjūčio 7 d. 19.00 val. Klaipėdos kultūros fabriko Daugianfunkcėje salėje „Meinhardt & Krauss“ kinematografinis teatras (Vokietija) spektaklyje „Eliza: keista meilė“ pateiks mito apie skulptorių Pigmalioną, įsimylėjusio savo sukurtą skulptūrą, šių dienų versiją, mitą perkeldami į XXI amžių, o skulptūrą pakeisdami robotu su dirbtiniu intelektu. Pigmalionas tampa inžinieriumi, androidą sukuriančiu programuotoju. Pamažu jis įsimyli savo kūrinį, dar nesurinkęs atskirų kojų ir rankų detalių į bendrą kūną, glosto jas, trūkstamas dalis papildo savo gestais ir judesiais. Galiausiai kūrėjas susijungia su savo kūriniu, tapdamas žmogaus ir roboto hibridu. Roboto dalys vis labiau atgyja, Eliza tampa savarankišku subjektu ir taip prasideda paslaptingos rungtynės tarp šokio ir technologijos… 2003 m. įsikūrusio kinematografinio teatro „Meinhardt & Krauss“ spektakliai išsiskiria lėlių teatro, kino, naujųjų medijų ir šiuolaikinės muzikos sinteze. Visai neseniai prie šių menų puokštės prisidėjo ir robotikos mokslas. Atlikėjai meistriškai sujungdami technologijas ir poeziją, virtualumą bei kūniškumą, sukuria išskirtinę siurrealistinę teatro kalbą: „Ekspresyvūs animaciniai vaizdai bei virtuoziškas techninis atlikimas susitinka su meniška dramaturgija. Magiją galima pajausti tą pačią akimirką“ („Theater der Zeit“). Teatras yra dalyvavęs įvairiuose nacionaliniuose bei užsienio festivaliuose, parodęs savo spektaklius daugiau negu dvidešimtyje šalių bei pelnęs ne vieną prestižinį apdovanojimą.

Rugpjūčio 8 d. 16 ir 19 val. Klaipėdos dramos teatro Didžiojoje salėje trupė „Théâtre de l’Entrouvert“ (Prancūzija) pristatys spektaklį „Traversées“. Patrick’o Kermann’o teksto „Ribos“ inspiruotas spektaklis „Traversées“ nuves žiūrovus į vizualią kelionę, paveikslų seriją, primenančią pačios būties fragmentus, prisiminimų nuotrupas… Šis spektaklis lydi žiūrovus tamsoje, atveria jiems duris, transformuoja ir į kiekvieną įkvepia gyvybę iš skirtingų pasaulių. Išorinis peizažas susijungia su dekoracijomis, prasiplečia ribos tarp tikrovės ir pasakos, tarp matomo ir nematomo, ir mes patenkame į pasaulį tarp pasaulių. Šios pasaulių sankryžos vidury atsiveria bendra intymumo erdvė. Prie kiekvienos naujos ribos žmonės susivienija, kad patirtų perėjimą, prisiliestų prie trapaus buvimo pasaulyje momento. Trupė „Théâtre de l’Entrouvert“ 2009-ais metais įkurta menininkės Elise Vigneron. Spektaklyje „Traversées“ savo soliniu pasirodymu ji pradeda plastikinėms instaliacijoms artimą vizualinį naratyvą, sujungdama pagrindinius elementus (vandenį, žemę, ugnį ir orą) su nemaloniais, nerimą keliančiais vaizdais. 2011-ais metais šis pasirodymas pelnė apdovanojimą už novatorišką formą Leridos tarptautiniame festivalyje Ispanijoje. 2020-ais pasirodymas buvo sukurtas iš naujo, šįkart jau užsienio žiūrovams.

Trys vakarai, trys spektakliai suaugusiesiems. Mes, festivalio organizatoriai, kviečiame pabandyti reabilituoti patirtis, kurias įgavome mokykloje: pabandykime vėl sugrįžti į lėlių teatrą, šį kartą ne mokyklos salėse, o Klaipėdos scenose, tarptautiniame lėlių teatro festivalyje „Materia Magica“. Gal įvyks tas lemtingas antras kartas.