2021 m.spalio 9 d.–2022 m. birželio 30 d. Klaipėdos lėlių teatro edukaciniame centre (Vežėjų g. 4) veikė interaktyvi instaliacija „Kaltūnas“. Nuotaikinga ir abejingų nepaliekanti instaliacija įtraukė ir mažus, ir didelius – spalvingi ir po visą Edukacinį centrą nusidriekę Gabėtos plaukai džiugino, linksmino, užminė mįslių, masino analizuoti ir išnarplioti toje raizgalynėje pasislėpusias paslaptis.
Instaliacijos Klaipėdos lėlių teatro edukaciniame centre kuratorė Monika Mikalauskaitė-Baužienė, pasakodama, kas paskatino „Kaltūną“ pasikviesti į Klaipėdą, dalijasi: „Norėjosi interaktyvumo ir žaidimo. Sukurti vaikams erdvę, kurioje jie galėtų veikti. Veikti ir ieškoti, mąstyti ir patirti. Kad tai būtų ne vien vizualinė paroda, tačiau ir vieta, kur menas atrandamas, paliečiamas ir žaidžiamas „čia ir dabar“. Lyg vaikai žaistų tikrą istoriją ir patys taptų jos dalyviais. Apie „Kaltūną“ buvau girdėjusi prieš keletą metų, todėl ieškodama spalvotos ir interaktyvios instaliacijos vaikams nesunkiai prisiminiau šį projektą. Jis užgulė mintis, įtraukė ir aš iš visų jėgų bandžiau jį pasikviesti pas mus. Tarsi pats kaltūnas būtų norėjęs pasisvečiuoti Klaipėdoje. Dabar labai džiaugiuosi, kad jis kuo puikiausiai raizgosi Klaipėdos lėlių teatro edukaciniame centre“.
Šios žaismingos instaliacijos metu pasitelkiant istoriją apie mergaitę vardu Gabėta ir jos stebuklingus, įvairiausių galių turinčius spalvotus plaukus instaliacijos dalyviai kviečiami fiziškai keliauti per kuriamą pasakojimą. Dalyvius pasitiko skirtingose Klaipėdos lėlių teatro edukacinio centro vietose įkurtos ir atitinkama seka išdėliotos garsinės, vaizdinės, taktilinės instaliacijos. Vaikai, su šeima ar juos lydinčiais suaugusiaisiais, pasitelkę „Kaltūno“ istorijos žemėlapį, turėjo galimybę keliauti po instaliacijas (stoteles) ir, savarankiškai tyrinėdami, siedami įvairiausias detales, faktus bei nuojautas, kartu su artimaisiais išsiaiškinti Gabėtą ir jos šeimą ištikusį nuotykį.
Taip pat šią instaliaciją 40 minučių trukmės ekskursijoje buvo galima tyrinėti ir su kiek daugiau atsakymų ir žinių apie kaltūną turinčiu gidu-edukatoriumi, kuris be žemėlapio ves dalyvius per šią istoriją ir nuotykį ir kartu padėjo suprasti bei atsakyti, kas gi nutiko Gabėtai ir jos šeimai. Radus visus atsakymus dalyviai skatinami pamąstyti, ką mes darome, kai tokie dalykai nutinka ir mums patiems: tyrinėdami istoriją ir jos personažus instaliacijos dalyviai kartu kuria ir patį pasakojimą apie tai, kaip mes veikiame vieni kitus. Juk kartais labai maži dalykai pradeda didžiausius karus. Kad tam būtų įmanoma užkirsti kelią, dažnai tereikia įsiklausyti į save. Tuomet jausmų audros ir uraganai nurimsta – ne sunaikindami viską aplinkui, o nutiesdami kelią netikėtiems sprendimams.
Šio projekto tikslas – skatinti nagrinėti įvairius informacijos šaltinius bei esamas situacijas, sujungti atskirus elementus į vientisą pasakojimą, lavinti kūrybiškumą atrandant ryšius tarp skirtingų elementų, raginti vaikus analizuoti savo jausmus bei juos reflektuoti.
„Kaltūną“ kuriančios režisierė Saulė Norkutė ir scenografė Šarūnė Pečiukonytė 7 metus drauge dirba įvietinto teatro lauke, bendradarbiaudamos su įvairiais menininkais, dizaineriais, specialistais ir bendruomenėmis, kuria įvairias performatyvias, įtraukiančias ekskursijas, instaliacijas, spektaklius. Prie šio projekto gimimo taip pat prisidėjo kūrybinė prodiuserė Paulina Nešukaitytė, garso dizaineris Vladas Dieninis, videomenininkas Narvydas Naujalis; visokeriopai projektui vystytis padėjo Darius Aladaitis.
„Kaltūnas“ savo gyvavimą pradėjo 2015 m. Vilkaviškyje vaikams skirtose dirbtuvėse, kurių metu Saulė Norkutė ir scenografė Šarūnė Pečiukonytė su vaikais ir menininkų komanda ieškojo, žaidė ir bandė įsivaizduoti, kokia yra Gabėta ir jos šeima. Šios dirbtuvės padėjo pagrindą tolimesniems procesams: kūrybinės medžiagos ir ekskursijos tipo formos vystymui įvairių dirbtuvių metu, aktyvaus žiūrovo dalyvavimui, įvairaus pobūdžio garsinėms, vaizdinėms ir vizualinėms instaliacijoms, aptarimams su vaikais po ekskursijos, gebėjimams prisitaikyti prie skirtingų erdvių. Kūrėjos akcentuoja, kad „Kaltūnas“ „buvo vienas iš pirmųjų bandymų kurti vaikams taip, kad ir patiems būtų įdomu, su trilerio, humoro ir kartais netgi siaubo elementais. Tai buvo mūsų pirmieji žingsniai kuriant įvietintą patirtį: adaptuojamas kūrinys ir istorija, siekiant pritaikyti juos prie vietos. „Kaltūno“ vystymo ir kūrimo etapai (įvairios dirbtuvės, mums patiems drąsūs eksperimentai ir paieškos) leido pažinti labai įvairią ir skirtingo amžiaus vaikų auditoriją. O svarbiausia – išmokė turėti kuo mažiau išankstinių nusistatymų, susijusių su vaikais: ir kaip jie priima, suvokia istoriją, pasakojimą, ir kaip jungia skirtingus elementus, nes kartais vedant triukšmingai nusiteikusius dalyvius per istoriją atrodydavo, kad jie nieko negirdi, nemato, o po to tie didžiausi „triukšmautojai“ tapdavo atidžiausiais ir giliausiai istoriją pajutusiais pasakotojais, radusiais savo asmeninių paralelių su joje veikiančias veikėjais ar situacijomis. Brangiausia dalis, kad „Kaltūnas“ augo kartu su mumis: iš pradžių norėjome ryškiai, riebiai, o palaipsniui ieškojome formos, po truputį įtraukiančios į keistą, įprastai logikai nepasiduodantį nuotykį“.
Lauros Vansevičienės, Narvydo Naujalio, Domo Rimeikos ir asmeninio archyvo nuotraukos
