Ačiū, kad ir šį gruodį buvote su mumis Kalėdų Senelio namelyje

brangieji, vakar buvo paskutinis Kalėdų Senelio susitikimas su jumis jo nuostabiajame namelyje. Išėjus paskutiniams vaikeliukams, namelio durys užsivėrė ir namelyje stojo tyla.

Vėtra Karvelis nudelbusi akis kuitėsi maiše, Kalėdų Senelis atsisėdo ant savo kėdutės, žvelgdamas kažkur pro langą, mes tylomis vaikščiojome, dėliojome daiktus, kažką pakavome, rūšiavome, už namelio sienų krito naktis, o kambariuose vis labiau temo, rodės, kad naktis smelkiasi vidun. Taip ir buvome kas sau ir visai nepastebėjome, kad sutemos jau tirštai ir tankiai nugulusios namelyje, tamsu, nors į akį durk, nieko nebesimatė. „Na ir kas čia vyksta“, – tyliai sušnabždėjome, ir staiga kažkur aukštai sužibo Saturno žiedai, mes skriejome kažkur beorėje erdvėje, ir prie mūsų jau artinosi Plutonas, kai staiga tylą nutraukė Vėtra Karvelis, garsiai pasakydama: „Man liūdna“. Mes visi sužiurome į ją ir visi tylomis pajutome, kad iš tiesų, tai ir yra – mums visiems liūdna, tiesiog liūdna. Ir tą pačią akimirką ryškiai ir kviečiančiai sužibo eglutė, mūsų švyturys, mūsų kelrodė žvaigždė, pasukome link jos ir grįžome namo, į Kalėdų Senelio namelį. Bemat išsisklaidė sutemos, vėl buvome centriniame Kalėdų Senelio pašte. „Ir man liūdna“, – pasakė Senelis. „Ką dabar darysime?“ – paklausė Vėtra Karvelis. Visi susižvalgėme, rodos, jau nieko nebepakeisi, prieš kelias akimirkas namelis dar buvo pilnas vaikų juoko ir šurmulio, o dabar čia buvome tyliai vienumoje.

Ir tada atsitiko stebuklas. Iš viršaus ėmė kristi jūsų laiškai: gražūs, spalvoti, nuspalvinti, nudažyti, apklijuoti, su jūsų norais ir svajonėmis, su jūsų pasakojimais ir troškimais, su jūsų istorijomis, šilti, mieli, brangūs, akimirksniu nunešantys į tą akimirką, kai juos rašėte, į tą akimirką, kai juos siuntėte, į tą akimirką, kai Kalėdų Senelis juos gavo, į tą akimirką, kai pirmą kartą skaitė, į tą akimirką, kur susijungė šie du pasauliai, jūsų ir jo, į tą brangų ir svarbų ryšį, jausmą. Viskas išsyk pasikeitė. Mes susėdome visi ratu, laiškai krito ir krito. Karvelis blaškėsi, netverdamas džiaugsmu ir visus tuos laiškus rūšiuodamas, „Mūsų neuždarys, dabar tai jau gal mūsų neuždarys“, – džiugiai kartojo jis, jūsų laiškams vis nepaliaujamai plūstant į paštą, o Senelis skaitė ir skaitė, juokėsi ir džiaugėsi, ir graudžią ašarą braukė, – viskas jam vėl tapo gyva, lyg būtų grįžęs laiko mašina atgal, į tą akimirką.
Taip ilgai visi sėdėjome, prisimindami visus susitikimus su jumis ir brangų laiką kartu. Palengva pradėjome tvarkytis, o tada išsiskirstėme kas sau, kupini bendrystės jausmo ir švelnaus giedro džiaugsmo.

Rašykime laiškus, tikrus, popierinius, rašalu kvepiančius, rašykime negailėdami laiko, nebijodami, rašykime atvirai ir nuoširdžiai, rašykime, net jeigu būna taip liūdna, kad sutemos apgaubia ir, rodos, išskrendame patį į kosmosą, net jei kartais būna taip pikta, kad pavirstame vilkolakiais, kaip nutiko Elijui, ar kaip tik, būna taip smagu ir gera, – rašykime, nes laiškai yra pokalbis, laiške galima parašyti viską, kas rūpi, ką nedrąsu ištarti garsiai, ko kartais gal ir nepavyksta, nes, rodos, žodžių per daug ar per mažai, rašykime, nes taip gera dalintis tuo, kas tikra.

Už nuotraukas dėkojame Kristijonui Lučinskui