Prancūzijos kritikai apie Klaipėdos lėlių teatro premjerinį spektaklį „Bučiuojant pelenus“ (I dalis)
/Versta iš prancūzų kalbos/
Bučiuojant pelenus, Renaud Herbin ir Lina Laura Švedaitė, Mouffetard – CNMa teatre. Lietuvos sezonas Prancūzijoje.
Nuotraukos autorius: Kristijonas Lučinskas.
Bučiuojant pelenus, scenografas, dramaturgas ir bendraautoris Renaud Herbin, dramaturgė ir bendraautorė Lina Laura Švedaitė, kompozitorius Arturas Bumšteinas, šviesų dailininkas Vilius Vilutis, Klaipėdos lėlių teatras.
Du juodai vilkintys lėlių teatro aktoriai, vyras ir moteris, laukia, kol visi žiūrovai užims savo vietas, ir lietuviškai pasveikina juos atvykus. Plačioje scenoje jie stovi tiesiai ir oriai, ir visai netrukus atgaivins nedidelius medžiaginius padarėlius, spektaklyje įkūnijančius miesto atmintį. Miesto, kuris perspėja apie grįšiantį pavojų, nors jau atsikovojo laisvę iš Rusijos. „Bučiuojant pelenus“ yra Lietuvos sezono Prancūzijoje dalis.
Renaud Herbin – teatro trupės L’Etendue vadovas, prie šio spektaklio daugiausia dirbo apjungdamas žmogaus ir lėlės kūną, o Lina Laura Švedaitė, lietuvių rašytoja ir dramaturgė, sukūrė nuostabų spektaklį, kuriame Klaipėdos lėlių teatro meninkai ir aktoriai savo vaidmenį atlieka tiesiog meistriškai.
Frontalinėje šviesoje aiškiai išryškinami objektai. Slankiojanti horizontali draperija slepia arba atidengia abu aktorius, arba tik jų pėdas. Kūnų pozomis ir balsais jie kuria vienį su savo nedideliais personažais. Galima aiškiai stebėti, kaip mikliai aktoriai valdo marionečių virveles – šių trapių, pilkais atspalviais juodoje scenoje šviečiančių baltų lėlių. Maži kūneliai susilenkia ir deformuojasi, su burleskos dvelksmu išreikšdami visą patirtą tragediją, skausmą, pabėgimą, praradimą ir vienatvę.
Šios mažos būtybės yra gyventojai ar paprasčiausiai Klaipėdoje besilankantys svetimšaliai. Tai didelis vakarų Lietuvos miestas prie Baltijos jūros. Miestas, pažymėtas karų, invazijų, ilgai buvęs Prūsijos sudėtyje. „Mieste teliko aštuoniolika“: taip kalba gyventojai, iš kurių miesto ką tik pasišalino naciai, ir štai artinasi naujieji įsibrovėliai iš Sovietų sąjungos. Trumpi pasakojimai, egzistencinių ir daug ką paaiškinančių pokalbių nuotrupos audžia šio nuolat okupuojamo krašto istoriją.
Šiais aktorių lūpomis tariamais trumpais, bet prasmėmis pripildytais tekstais dėliojama mozaika, kurioje ryškėja miesto istorija. Juodasis humoras karaliauja kaip ta virta ir į dešimt dalių padalinta bulvė, pamaitinanti žmones. Būtybes, kurias apleido žmonija, peizažai, sugriautos gatvės. Monologai nuolat kviečia žiūrovą įsivaizduoti karo pragarą.
Garso takelis, kur kelios pianino natos įsiterpia į garsinę aplinką, pripildydamos šią aštrią, o kartais šypseną keliančią atmosferą paradokso, kuris būdingas lėlių teatrui. Aktorių atodūsiai, kaip ir balsų moduliacijos taip pat yra viena iš šios partitūros dalių.
Išgrynintos scenografijos ir tobulai įvaldytos technikos spektaklis „Bučiuojant pelenus“ dovanoja jaudinantį miesto istorijos apmąstymą, daug stipresnį ir įtaigesnį nei bet kokia konferencija, skirta Klaipėdos kraštui atminti. Tai spektaklis apie šio krašto atsparumą ir labiau nei bet kada stipresnę laisvės jėgą rusiškos meškos grėsmės akivaizdoje.
Louis Juzot
0 komentarų