Į premjerą kviečia spektaklis-žaidimas „Ką veikia jausmai?“

Ar galima išmokti pažinti jausmus jų neaiškinant? Ar įmanoma teatre sukurti erdvę, kurioje vaikas ne klausytųsi pasakojimo apie emocijas, o pats jas tyrinėtų – taip, kaip tyrinėja pasaulį: liesdamas, judėdamas, žaisdamas, stebėdamas ir klysdamas?

Į šiuos klausimus atsakymų ieško naujas sensorinis spektaklis-žaidimas „Ką veikia jausmai?“, įkvėptas Tinos Oziewicz ir Aleksandros Zając to paties pavadinimo knygos. Spektaklio režisierė Karolina Žernytė pasakoja, kad knyga tapo kūrybinio ieškojimo pradžia: „Mus papirko knygelės estetika ir paprastumas. Jos iliustracijos pačios iššaukia pojūčius, tarsi galėtum jas paliesti. Nesiekėme perkelti knygelės į sceną, tiesiog ieškojome būdų tyrinėti jausmus kartu su vaikais, ir čia sutapo mūsų bei knygelės autorių tikslai.“

Būtent jausmų tyrinėjimas kartu su vaikais tapo viena svarbiausių spektaklio kūrimo krypčių. Čia nėra taisyklių, kaip reikia jaustis, nėra ir siekio vaiką ko nors priverstinai išmokyti. Priešingai – kūrėjai kviečia stabtelėti ir leisti emocijoms atsiskleisti savaip. Todėl vietoje personažų, pasakojančių apie jausmus, scenoje atsiranda erdvė, kurioje kiekvienas gali juos išgyventi savo tempu. Kaip pastebi K. Žernytė, kūnas dažnai pirmasis atpažįsta tai, ko dar nepajėgia įvardyti žodžiai: „Knygelėje visi jausmai turi savo personažus, o scenoje jausmus išgyvensime abstrakčiau. Čia poveikį sukurs ne gyvūnėliai, o pačių vaikų patyrimai – kviesime visu kūnu pažinti įvairius jausmus, juos smalsiai tyrinėti. Tokį formatą pasirinkome tam, kad ir vaikai, ir juos ugdantys suaugusieji mokytųsi atpažinti ir išgyventi savo emocijas, galėtų atrasti sau tinkančių priemonių, kurios galbūt padės kasdienybėje. Norime pasakyti, kad viską jausti galima, ir tai normalu.“

Šis požiūris atsispindi visame spektaklyje – nuo jo struktūros iki sceninės erdvės. Joje beveik nėra ribos tarp scenografijos ir interaktyvaus vyksmo – visi daiktai tampa kvietimu liesti, tyrinėti, išbandyti, užmegzti santykį. Dailininkė Šarūnė Pečiukonytė akcentuoja, kad kuriant šią erdvę svarbiausia buvo galvoti ne apie tai, kaip ji atrodys, o apie tai, kaip bus patiriama: „Dažnai kuriu scenografiją aktyviam žiūrovui – kūdikiams, specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems smalsuoliams, akliesiems. Todėl man lygiai taip pat svarbu apgalvoti ir estetinį vaizdą, ir pojūčius, iš kurių susidarys priemonės.“

Spektaklyje „Ką veikia jausmai?“ kiekviena detalė apgalvota taip, kad būtų saugi vaikams, tačiau kartu neapribotų jų vaizduotės. Pasak spektaklio dailininkės, kūrėjams visuomet įdomiausia stebėti tą akimirką, kai vaikai ima naudoti daiktus visai kitaip, nei buvo numatyta: „Vadovaujamės taisykle – jei daiktas, paviršius, spalva, tekstūra ar garsas mums kelia smalsumą, tai greičiausiai ir vaikai ras jame ką nors įdomaus. Tik gali būti, kad jie mus nustebins ir ras šimtą naujų panaudojimo būdų.“

Ko gero, „netikėtumas“ tapo neatsiejamu kūrybinio proceso elementu. Tai netruko pastebėti ir spektaklio aktoriai – interaktyviame spektaklyje aktorius negali iki galo numatyti, kaip į veiksmą sureaguos vaikas. O dirbant su individualių poreikių vaikais, tas nenuspėjamumas gali būti dar ryškesnis. Viena pagrindinių spektaklio nerašytų taisyklių – „valdyti nevaldant“: aktorius laiko spektaklio struktūrą, bet kartu leidžia vaikui būti taip, kaip jam tuo metu norisi būti. Vaikų reakcijos čia ne trikdo spektaklį, o jį kuria. Spektaklio kūrėjai pasakoja, kad ne kartą būtent mažųjų žiūrovų mintys padiktavo naujus sprendimus, kurių nebuvo numatyta repeticijų salėje: „Spektaklio metu vaikų pasiteiraujame, ką, jų manymu, veikia vienas ar kitas jausmas. Neretai šie atsakymai nustebina savo nuoširdumu. Pavyzdžiui, pasiteiravę, ką veikia liūdesys, iš mergaitės sužinojome, kad jis nenori nieko veikti! Vos išgirdę šį atsakymą, puolėme nieko neveikti. Tiksliau, apgaubėme žiūrovus šiuo jausmu, kad jie iš tiesų sau leistų bent akimirką neveikti nieko. Po intensyvaus veiksmo tai – didelis malonumas“, – prisimena aktorius Donatas Mickūnas.

Šiame spektaklyje aktorius atsisako įprasto vedlio vaidmens – jis neveda vaiko ten, kur buvo suplanavęs, bet leidžiasi kartu į kelionę: „Mes tarsi juos palydime atrasti savęs, savų pojūčių, savų emocijų. Pasiūlome jiems sensorinę patirtį ir lydime toliau savęs pažinimo link. Turime nubrėžtas spektaklio-žaidimo ribas, tačiau spektaklį kuria vaikai. Jų patirti išgyvenimai skleidžiasi viso spektaklio metu. Šis spektaklis-žaidimas visada gyvas ir netobulas“, – pastebi aktorė Monika Mikalauskaitė-Baužienė.

Kurdama spektaklį komanda daug laiko praleido susitikimuose su įvairiais vaikais, tarp jų – ir turinčiais individualiųjų poreikių. Šios patirtys padėjo suprasti, kad svarbiausia nėra numatyti visų situacijų, daug svarbiau išmokti būti šalia ir priimti kiekvieną vaiką tokį, koks jis tą dieną ateina. Aktorė M. Mikalauskaitė-Baužienė dalijasi: „Šio proceso metu svarbiausia yra būti čia ir dabar. Klausyti, matyti ir jausti – kaip jaučiasi vaikai, kaip reaguoja jų tėvai. Negalime žinoti kiekvieno ateinančio vaiko poreikio, numatyti jų elgesio ar reakcijos, tačiau žinome tam tikrus veiksmus, ką daryti vienokiai ar kitokiai situacijai ištikus. Daug žinių ir įkvėpimo suteikė „Pojūčių teatro“ įkūrėjos ir puoselėtojos Karolina Žernytė ir Šarūnė Pečiukonytė. Jų daugelį metų plėtojama sensorinio teatro idėja įkvėpė ir mus, o sukaupta patirtis labai padėjo įsigilinti, geriau suprasti ir pajausti. Taip pat žiūrėjome nemažai dokumentikos apie individualiųjų poreikių turinčius žmones, skaitėme, klausėmės Paulinos Kuraitienės paskaitos ir jos dalijimosi patirtimi. Vis dėlto manau, kad svarbiausia – vadovautis širdimi ir leisti sau tuo metu smarkiai papykti, smarkiai pasidžiaugti ir kartu su vaikais išgyventi šį spektaklį. Kartais tiesiog BŪTI šalia jų yra didelis laimėjimas.“

Spektaklio kūrimo procesas keičia ne tik vaikus, bet ir pačius kūrėjus. Tuo įsitikino ir jaunosios kartos aktorė Eva Kavaliauskaitė, kuriai darbas šiame projekte tapo pirmąja tokio pobūdžio patirtimi teatre: „Jaučiuosi labai dėkinga gavusi galimybę dalyvauti šiame projekte. Man jame patinka viskas: pats procesas, susitikimai su vaikais, žmonės, su kuriais tenka dirbti, ar su kuriais teko susipažinti kuriant spektaklį. Jaučiuosi labai paaugusi kaip aktorė, kolegė ir kaip žmogus.“ Pasak aktorės, dirbant su vaikais neįmanoma iš anksto pasiruošti kiekvienai situacijai. Kiekvienas spektaklis tampa savotišku nuotykiu: „Mano didžiausias asmeninis iššūkis šiame darbe yra jausti, kaip paskirstyti savo šypseną ir energiją ir kaip neatiduoti visko per pirmą akimirką scenoje. Kiekviena akimirka yra nenuspėjama, tarsi amerikietiški kalneliai, žaidimas, bet tuo tai ir yra žavu.“

Spektaklio patirtis nesibaigia jam pasibaigus. Spektaklio-žaidimo „Ką veikia jausmai?“ kūrėjai tikisi, kad svarbiausi pokyčiai išryškės grįžus namo. Galbūt supykęs vaikas vietoj draudimo išgirs kvietimą saugiai išjudinti pyktį. Galbūt suaugusysis kitaip pažvelgs į ašaras ar nerimą. O gal tiesiog abu supras, kad jausmams nereikia skubėti dingti. Kaip sako Karolina Žernytė, būtent toks ir yra didžiausias šio spektaklio siekis: „Tikras stebuklas įvyktų, jei vaikas, dalyvavęs spektaklyje, pats susirastų pagalbos savo aplinkoje – supykęs imtų stumti, traukti, tempti, o jo tėvai jam leistų tol, kol nurims. Arba jei vaikui per daug susijaudinus, mokytojos pakviestų pasisupti ir taip kartu nurimtų. Spektaklis iš esmės yra apie koreguliaciją. Apie tai, kad ir vaikui, ir suaugusiajam kartais reikia pagalbos ir pripažinimo, kad galėtų jausti, o ne bėgti nuo jausmų.“

Apie tokį santykį su jausmais kalba ir aktorius Donatas, kviesdamas į juos pažvelgti smalsiai ir atvirai: „Jausmai ypač nemėgsta būti pamiršti ar nesvarbūs. Dažniausiai jie trokšta būti pamatyti ir išgirsti. Jie visuomet apsidžiaugia, kai į juos pažvelgiame su smalsumu, polinkiu tyrinėti ir noru žaisti. Būtent į tokį santykį norisi pakviesti kiekvieną.“

Interaktyvaus spektaklio-žaidimo „Ką veikia jausmai?“ premjera – jau rugsėjo 11 ir 12 d. Klaipėdos lėlių teatre. Spektaklis-žaidimas nėra vien apie jausmus – jis apie žmogų, kuris mokosi su jais būti. Ir apie teatrą, kuriame svarbiausia ne tai, kas vyksta scenoje, o tai, kas po truputį ima vykti kiekviename iš mūsų.