Svajingas ir elegantiškas skrydis danguje, aukštyn ir žemyn, dangaus mėlį skrodžiantis, bet lengvas lyg plunksnos krytis, grakštus kaip žuvies uodegos vikstelėjimas vandenyno gelmėje. Unikalus, efemeriškas, kas akimirką kintantis didelių iš polietileno plėvelių pagamintų lėlių judėjimas vieniems primins sklendžiantį paukštį, kitiems – plaukiančią žuvį; vienus nukels į povandeninį pasaulį, kitus – į dangaus aukštybes, o gal – prie dangaus skliautais nardančių jūros gyventojų. Ir pakvies pamatyti gražų, ramų, galbūt kiek liūdną jų šokį.

Pasak paleobiologo Jano Zalasiewicz, „Visos kada nors pagamintos plastmasės pakanka visam pasauliui apvynioti plastiko plėvele“. Sausumoje plastiką kasame gilyn, slepiame sąvartynų sluoksniuose, dengiame žemės grumstais, ateities kartoms palikdami mįslingus savo eros pėdsakus, tačiau vandenynus pasiekusio plastiko likimas visiškai kitoks. Dalį jo išplaus į krantą ar suvalgys laukiniai gyvūnai: paukščiai, vėžliai, žuvys ir banginiai supainioja plastiko šiukšles su maistu ir tada mirtinai užspringsta arba miršta iš bado, kadangi užsikemša jų skrandžiai. Didžioji plastiko dalis liks vandenyne, kur suirs į smulkius fragmentus – mikroplastiką. Mikroplastiko jau rasta ne tik pasauliniame okeane, bet ir Marianų įduboje, Antarktidos ledynuose. Mikroplastiko esti ir jūros gyvūnuose, kuriuos vartoja žmogus, ir tai lemia, kad mūsų išmestas plastikinis puodelis vieną dieną sugrįš ant mūsų pietų stalo. Suvalgome tai, ką buvome išmetę.
Gyvybė atėjo iš vandens, vadinasi, ir žmogus. Jeigu visą okeaną nuklojęs ir visa dusinantis plastikas palengva iš namų išstumia jo gyventojus, jeigu vietoj medūzų bangos skalauja celofaninius maišelius, o nykstančias ir išnykusias žuvų rūšis vandenynuose keičia plastikiniai indai, tai kas laukia žmogaus?